love sucks

Aš tik dar kartą įsitikinau, kad negalima stačia galva nerti į jausmus dėl kito žmogaus.
Šį kartą, aš kitoje barikadų pusėje. Įskaudinau labai gerą vaikiną, kuris kažkaip labai greitai pradėjo vartoti žodį "mes".
Jis puikus, bet, deja, visai ne mano žmogus.
Kad ir kaip bebūtų, labai, labai nemalonu matyti tokias įskaudintas  akis...

Kodėl visa tai pasakoju? Nes tik dar kartą įsitikinau- pasitikėti galima tik savimi. Dienos pabaigoje lieki tik tu ir tu. Tai kam tada visas tas meilės ir simpatijų dalykas? Na, būna smagu ir gera kelis mėnesius, gal metus, o kas paskui? Lieka tik visokie skauduliai ir ašaros. Taip ir išeikvojam didžiąją mūsų gyvenimo dalį- gydomes širdies žaizdas, o tada ir vėl leidžiam kam nors nerūpestingai viską sugriauti.
Nežinau kaip jūs, bet aš baigiu visą šitą dalyką.

gerai pagalvojus

Ir būna juk tokių vakarų kaip šis- kaip visos liūdnos mintys tik ir braunas vidun.
Ir aplink taip šalta ir niūru ( net vasarą). O tada kokia visai mažutė kibirkštėlė tik šast! Ir šokteli galvon nauja teigiama idėja. Ir griebiesi jos kaip skęstantysis šiaudo.

Tą aš ir darau. Neriu į knygų pasaulį, grįžtu prie savojo kito aš. Maištautojos.
Bus kaip bus, bet tikiuosi, kad geriau nei kaip yra dabar.
Reikia daryti, tai, kas daro tave laimingu, tiesa? :)

O gerai, gerai pagalvojus tokių dalykų TIEK daug!

tiekto

Man labai patinka skaityti visus tuos Kalėdinius įrašus ir muzikos Kalėdinės klausytis.
Tik, deja, jokios šventinės nuotaikos nejaučiu- namie eglutės nėra ir, turbūt, nebus.
Šventinių atvirukų negaunu.
Ką veiksiu per Kalėdas? Dirbsiu.
O per Naujus? Oi, kokia staigmena- irgi dirbsiu...
Ir tai taip numuša bet-kokią motyvaciją, gerai jau gerai, jos senokai nebėra.
Noriu pasislėpti po antklode ir išlįsti tik tada, kai nebe atrodys, jog niekam, visai niekam aš nerūpiu.

vel

Kartais pagalvoju, kad norėčiau būt kaip Taylor Swift ar kaip ten ji vadinas.
Kas kart , kai man kas sudaužytų ar bent įbrėžtų širdį, parašyčiau dainą, ji taptų super populiari ir būčiau sau turtinga. Bent kokia nauda iš visos šios situacijos būtų.

Pastoviai atsiduriu savotiško "žaisliuko" vietoje. Nusibodo- numeta. O man kas lieka?
Pyktis. Ne ant jo. Ant savęs, kad ir vėl taip susimoviau, kvailai išsilydžiau.
Paskui grįžta tas" na ir nereikia. susitvarkysiu. nieko man nereikia, nes kai nėra, neskaudina.''

aš tiesiog negaliu patikėti, kad ir vėl. VĖL!!!

Ir kodel visada va taip.

O jeigu taip imt ir pradėt rašyti super atvirai? Ar kas skaitytų, ar man būtų geriau? Paleisti visas dvejones kažkur toli, toli.
Kartais juk visai gerai yra paskaityti kitų makalynes, tada atsiranda tas " ach, mano gyvenimas atrodo visai net gerai, palyginus su jos" jausmas. Žinau, skamba bjauriai, bet pripažinkim, taip juk būna, tiesa?

Aš vis bandau susikoncentruot ties kokiu vienu ( ar dviem ) svarbiu ( svarbiais) dalyku, bet visada būnu išblaškoma. Tada labai dejuoju, panikuoju, verkiu. Atsiranda visi tie " ak, ak, nieks manęs nemyli" dalykai.
Vargina siaubingai. Pastoviai ieškau savęs, bandau suprasti žmones, dramatizuoju kaip reta.
Bet, pamažu, pradedu grįžti ties susikoncentravimu. O tada ir vėl bumbteli - šį kartą tai sena simpatija, kuri dabar tieks maksimum režimu ir, deja, vienpusė, kaip labai jau dažnai man nutinka. Aš ties ta riba, kai puikiai suprantu, kad protingiausia yra paleisti visas viltis ir tiesiog jį užmiršti, bet nenoriu. Gal negaliu. Gerai, jau gerai, slapta tikiuosi, kad jis susiprotės, kokia aš puiki ir nuostabi ir praregės.Tačiau kažkas labai įkyriai man každa, kad jis nenori ir Tu, Marija, jo nepriversi. Negalima taip, paleisk. paskaudės ir praeis.
Aš tiesiog noriu būt vėl laiminga, be visokių tokių dvejonių ir skaudulių.

grupelė

Šiandien darbe kažkaip akis užkliuvo už nedidukės grupelės žmonių, stoviniuojančių prie princesių kostiumų.
Paklausiau ar jiems reikia pagalbos ir vienas vyras pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė, kad ieško dovanų maždaug 50-čiai vaikų.
Pamažu įsiplepėjom ir toji grupelė man papasakojo, kad jie dirba labdaringoje organizacijoje, padedančioje šeimoms su neįgaliais vaikais ( jie 4 dienas vieši mūsų Disneyland'e).
Šie vadovai norėjo rasti kažką TOKIO kiekvienam vaikui, nes ryt jie visi keliaus pietų ar vakarienės į kavinę, kur tave aplanko Disnėjaus personažai.
Žinot, kas mane sužavėjo? Tai kiek daug dėmesio jie skiria kiekvienam vaikui. Pastebi tokius dalykus kaip, ką koks vaikas nupiešė, koks personažas jam labiausiai patinka, kokia bus mažylio reakcija.
Aš padėjau grupei dovanų paieškoje, siūliau idėjas, rodžiau produktus, skambinau dėl reikiamo dydžio kostiumų. Ir tikrai pabrėžiu- jie pagalvojo apie kiekvieną  vaiką! Svarbu buvo ne prekės kaina, svarbu, kokia bus mažylio reakcija, emocija, kiek laimės jam ar jai tai suteiks.
Ak, labai man patiko šie žmonės ( ir su manim jie buvo labai malonūs), net iš darbo truputį vėliau išėjau.

pagaliau

Šiandien ryte atsikėliau ( gerai, jau gerai, čia MAN rytas, jums, turbūt, jau būtų gera popietė) šviežia galva ir mintim " reiktų įdėt naują įrašą".

O tada keli darbeliai, pokalbis su mama, mano skaitynėjimai ir visai užsimiršau :). Visai savimi džiaugiuosi, nes fb naudoju tik pokalbiams su draugais ar man įdomių svetainių atnaujinimų patikrinimams. Kažkaip jau nesėdžiu keistai spoksodama į ekraną " apie nieką".

Geras buvo mano savaitgalis. Susitikom su Dovile ir nuėjom pub'intis :D . O vėliau viskas taip šauniai susiklostė, kad metro ir autobusas buvo pačiu, pačiu laiku ir man nereikėjo šalti lauke ir laukti. Net stotelių nepramiegojau ( mat aš rytais pastoviai snaudžiu). Grįžus namo - 3 valandos miego ir aš jau susitikau su Ymane. Ji man parodė tokį gerą, kiek mielą, neturistinį Paryžių. Tiesa, labai fashion'istišką :) Bet man toks patinka.
Taip pat buvom japonų kvartale. Ten - skanūs ir gana nebrangūs pietūs. Dar sugebėjau susitvarkyti man reikiamus popierizmus, na, bent jau dalį jų.
Vakare paragavau skaniausių mieste cupcakes ir radau labai mielas bei šiltas pirštines.

Patinka man tokios dienos : su įkvepiančiais žmonėmis ir teigiamais įspūdžiais.

shiubaduba

Kažkaip keistos nenusakomos nuotaikos esu.
Šiaip, ši diena buvo visai net smagi. Po ilgos pertraukos ir vėl susitikau su Dovile. Prisipliurpėm ir prisijuokėm, net net buvau užmiršusi kaip šaunu, kai žmonės "pagauna" mano sarkazmą ir kažkokį iškrypusį humoro jausmą :)

Plius (valio, valio) pagaliau radau "The Body Shop" ir nusipirkau skaniai, skaniai kvepiantį kremą (hihihi). Ir batus į darbą, jau nežinau kelintus. Labai prašau, batai, būkit patogūs.

BET. Kaip visada. Sužinojau, kad Ylva visgi Naujus švęs Ispanijoje. tai, žinoma super šaunu- Naujieji pliaže.
Man tik liūdna, kad draugė, visgi neatvyks.

Uh, kitas galvos skausmas- nežinia kodėl, bet aš jau galvoju apie žiemos šventes ir ach... Matyt, Naujus sutiksiu kukčiodama į pagalvę arba knarkdama į ją... Nes visi dirbs arba.. arba nieko čia nebus. Tai bent, tiesa? Tiesiog Woohoo kaip laukiu!!!

Kitas smagus dalykas- sužinojau ( ir net pati tai padariau!) kaip pučiami visi tie gražūs helio balionai. Wow, didžioji misterija atskleista :DDD Na, bet tai buvo vienas iš tų momentų, kai visai mėgavaus darbu :)))

žiukasežiukas

Dar nuo mokyklos laikų savo gyvenime turiu tokį personažą- ežiuką tinginiauską.
Anksčiau jis pasirodydavo tik kartais, bet, šiuos puse, o gal ir visus metus mes tiesiog susitapatinom.
Kad ir kaip ten kažkas bruzda mano galvoje ir bando mane priversti kažką veikti ( prisipažinsiu- sustabarėjau ir mano gyvenimas primena senutės dienas- miegas, maistas, tv ir darbas ( va, skirtumas, senutė jau pensijoje)).
Juk esu jauna mergina, kažkada net visai smagi ir žingeidi (haha), su savais principais, tvirtumu ir labai aiškia vizija.
Kas nutiko dabar? Kur dingo mano darbštumas, žingeidumas? Kur dingo užimtumas? Nuo kada "pramoga" tapo išėjimas kažkur pietų ar vakarienės?

Atleisk, ežiuk, bet mums ne pakeliui...

kelios

Kiek jums reikia laiko, kad gerai pažintumėte žmogų?
O kaip gerai pažįstame savo draugus?
Kaip gerai jie pažįsta jus?

Aš visada maniau, kad esu paprasta kaip 5 kapeikos. Bet štai kelio šiokie-tokie nesusipratimai irrrrr. Ir pasirodo, kad egzistuoja minimum dvi skirtingos Marijos. Atrodo jos vienodai, bet jau charakteris!

Viena, yra bjauri egoistė. Artimą draugą prisimenanti tik tada, kai jai bloga. Visais kitais momentais dingstanti, netinkamai reaguojanti į vieną ar kitą įvykį. Toks savotiškas beširdis kvaišalas-maišalas.

Antroji gana dažnai šypsos, nemažai juokauja. O ir tuos "mean" juokelius paprastai tiesiog praleidžia pro šalį. Gal todėl aplinkiniai nustemba, vos tik ji sureaguoja kiek širdingiau ar tiesiog neturi nuotaikos. Dramatizuoja ji mat. Šypsotis reik, o ne verkti.

Trečioji. O ką trečioji? Pavargo mergaitė amžiais kažkam kažką įrodynėt. Kad viskas jai gerai, slėpti, kad ji ir vėl nusivylė, nesulaukusi žinutės. Kad ji super laiminga ir viskas jai gerai.

vakaras

Uch, visą šią savaitę buvau namie. Visgi nenuėjau sekmadienį į darbą ir gavau nedarbingumo lapelį iš daktaro. Taigi, kiurksojau ant sofos, žiūrėdama "Pretty little liars".
O štai vakar važiavau vakaroti su Julia, Gul ir Ymane. Tai buvo paskutinis Julios vakaras Paryžiuje ( dabar - namo į Švediją, o po savaitės jos laukia nauji nuotykiai Australijoje).
Labai keista ir nesuvokiama, kai išvyksta geriausia draugė. Su ja smagu ir maistą parduotuvėje pirktis, plepėti valandų valandas ir linksmintis vakarėlyje. Dabar likau viena.
Bet, G. dar sunkiau- juk išvažiavo jo mergina, o jie taip ir liko ties "nežinia kada dabar susitiksim".

Vakarykštis vakaras buvo labai mielas- prisiminimai, gera muzika, šampanas ir sausainiai :)
Plius ir mažam mielam moliūūūūgėliui nupiešėm veidą.
Ech, patinka man tokie vakarai.
Pasiilgsiu jų labai.

boys lie- poke them in the eye

Kartais mintys ir emocijos būna tokios stiprios, kad neleidžia užmigti. Net tada, kai žinai, kad to miego liko vos 4 valandos.
Jau kelis mėnesius vienas vaikinas flirtavo, savotiškai "kabino", pagaliau prasitarė, kad patinku. Atrodė, kad mes kažkur judam, kad esame vienas kitam įdomūs.
Šįvakar, net gerai nežinau kodėl, bet jis man tiesiog išklojo, kad manimi jis taip savotiškai naudojosi norėdamas sukelti pavydą kitai merginai.
Ar reikia sakyti, kad tai mane labai įskaudino? Savotiškai mestelėjo mane į tuos laikus, kai tikėjau, kad esu tik kažkas, bet niekada toji, kuria būtų norima domėtis. Dėti tam tikras pastangas atkreipiant mano dėmesį. Pakovoti dėl manęs. Gerai pagalvojus, turbūt, nebuvo ne vieno, kuris tikrai kovojo. Arba aš pirmoji parodydavau dėmesį, arba ... Arba buvau tiesiog ta, dėl kurios neverta stengtis.
Nors, pala... Kodėl buvau?
Akivaizdu- vis dar esu.

velirvelirvel

Še tau , kad nori.
Senatvė beldžias į duris ;D.
Praleidau labai intensyvią savaitę ( naktynėjimai su 2 aplankyti atvykusiom draugėm, mūsų mylimas " Truskel", tada darbas, mažai miego) ir štai vėl susirgau.
Šįkart net buvau pasiryžus eiti pas gydytoją, bet, bet mano 'laimei' sekmadieniais toji poliklinika ( ar kažkas tokio) nedirba.
Tenka kentėti skausmus, kosulį ir uh, kalbėti laaaaaabai tyliai, nes visai praradau balsą!!!

Tikrai nesinori man į darbą....

Nuoširdžiai

Visi mes žinom, kad nieko gero nelauk po 02.00 nakties...
Tada visos mintys, idėjos ir pasakyti žodžiai įgauna dvigubą prasmę ir galią.
Įskaudina ar pradžiugina. Viskas stipru.
Ryte, po miego, tai savotiškai nublanksta. Dažnai apie tai daugiau niekada ir nebekalbam. Atsiranda toks lyg dvipusis susitarimas " nieko nebuvo pasakyta".
Kartais, tik KARTAIS tai į gerą.

Štai ir sėdžiu ( jau senokai po 02.00...). Namai miega, ant stalo kalnas šokolado popieriukų, o galvoj košė.
Niekada nebuvau labai jau tvarkinga, bet visada tvirtai tikėjau, kad bent jau mano mintys tvarkingai sudėliotos į lentynas. Maniau, kad perpratau sistemą, kad tikrai žinau, ko noriu, kaip to pasiekti ir kad galiu.
Bet prieš kelias savaites mama paklausė, kokia mano ateities vizija, apie ką gi aš svajoju ir... Aš tik prabambėjau, kad nieko aš nenoriu, nieko man nereikia. Nustūmiau šį klausimą kažkur giliai, pasinėriau į darbą, kitų problemas ir apsiklojau nuovargiu.
Dabar suprantu, kad visai tai ne aš. Kad pamečiau save kažkur ten- santykių su Nicolas pabaigoje... Tada svarbu buvo juos išsaugoti, vėliau- išgydyti savo sudaužytą širdį, tada- prasidėjo  kova tarp "aš galiu būti laiminga ir vieniša" ir " ach, kurgi tas vienintelis". Trumpai tariant knisaus tarp jausmų, dažnai, oi kaip dažnai kažkokių paviršutiniškų ir tokių niekam nereikalingų. Svajojau sau apie naują romaną. Atrodė, tada vėl viskas bus gerai, juk mane kažkas mylės. Va, kas buvo mano galvoj visą šį laiką!
Net šiurpas krečia. Užtat dabar praeities svajas ir tikslus matau jau visai kitaip. Jie tokie banalūs, nerealūs ir, kažin, ar aš to vis dar noriu.
Manau, pats metas susipažinti su tikrąja naująja manimi. Ji man ir pašnabždės naujus mūsų siekius.

iwilltry

Šias kelias savaites per daug girdėjau ir buvau priversta domėtis kitais. Ką, kiti galvoja, ko nori, ką jaučia.
Namiokai ( abu) su savom dramom, draugai. Taip pamažu ir pati nugrimzdau kažkur į pilkumą ir niūrumą.

O dabar, kai jau labai tvirtai nusprendžiau, kad galvos sau vyrais ir vaikinais nekvaršinsiu. Kitų "meilės" istorijas klausysiu principu " pro vieną ausį įėjo, kitą išėjo" ir visą savo dėmesį ir energiją nukreipsiu į kitus dalykus.
Tokius kaip darbas ir knygos. Prikaupiau tiek visokio skaitalo, turėk tik laiko ir noro. Pagaliau atrodo, kad turiu juos abu :) .
Dar rimtai svarstau pasidaryti tokį savotišką norų, siekių ar tikslų sąrašą ir pasikabinti ant sienos. Kad neužsimirštų ir nenusėstų kur giliai. Reikia tik susipirkti visas kanceliarines priemones !

i hate fridays

Na, ne(be)patinka man penktadieniai.
Jie pilni neaiškaus laukimo, amžiais besikeičiančių planų ir dažniausiai nuobodulio.
Taip, taip, o juk tai vienas iš mano laisvadienių.

Ai, kažkaip visai praradau motyvaciją. Tik dirbu ir laukiu.
Ko laukiu? Geras klausimas, pati jau, greit nežinosiu.

trumpai

Še, kad nori. Ir vėl tas pats. Vėl atėjo metas, kai visi draugai išvažiuoja. Šiandien paskutinė darbo diena daugeliui. O ir artimiausioji draugė išvyksta po 2 mėnesių, dar kiti- žiemą.
Taigi, pamažu pradėsiu pratintis prie " neturiu draugų " statuso.

Artimiausias dvi savaites mano grafikas žada būti labai jau vėlyvu. Tai vargina, taigi burbėsiu ir murmėsiu rytais ( šiandien jau pradėjau).

Bet, štai, gal pagaliau metas labiau suprancūziškieti???

nepatinkamansirgti

Žinau, kad jau kurį laiką reikėjo naujo įrašo.
Nuo ko pradėti?
Kažin, ar aš vienintelė tokia mergina, kuri vos susirgus nori, kad ją kas apgaubtų meile ir rūpesčiu? Va, va, o nieko tokio šalia nėra. Štai ir einu į darbą su prasta nuotaika.
Vos prieš kelias valandas dar skaičiavau dienas, kada, kada jau jis grįš ir mes, pagaliau, išsiaiškinsim : kas mes viens kitam, ką reiškia visos tos žinutės ir jau gana ilga istorija. O dabar jau ne. Nes, štai, pypteli telefonas ir aš sužinau, kad jis jau, turbūt, negrįš.
Nuotaika dar labiau subjuro, sloga padidėjo ir į galvą vėl grįžo mintys " Na ir gerai, būsiu laiminga ir vieniša." ir " Ką tu sau manei? Taip visada nutinka, kai tik prisisvajoji, metas nusileisti ant žemės".

Lietus irgi nuotaikos nepakelia. Visi mes dabar panirę į savas problemas.

bjauru

Ir vėl susidūriau su blogąja Paryžiaus dalimi.
Patyriau nemažą stresą, kai vakar supratau, kad nebeturiu savo kreditinės kortelės ir puoliau į ašaras, kai paaiškėjo, kad visų mano santaupų taip pat nebėr.
Štai tau ir ilgapirščiai. Matyt, kažkas matė, kai rinkau pin kodą, o tada lengviausiai pasisavino tai, kas ne jo.

Man beliko marios streso ( jau net ir mama jaudinasi) ir kažkoks tuštumas viduje... Nebepasitikiu nieko ir negaliu suprasti kaip ir kodėl žmonės taip elgiasi....

emocijos iš praeities

Įžanga į įžangą. Tada, kai buvo labai blogai, supyliau viską į vieną krūvą. Štai čia kaip ir pirmoji dalis. Tikiuosi labai jau niekas nesmerks.


Bus šiokia tokia įžanga. Štai šį įrašą įdėti čia labai baisu, bet tuo pačiu metu ir reikalinga. Man.
rašiau impulsyviai- pyliau viską, kas tik šovė į galvą, todėl ir klaidų bus dar daugiau, ir stilistika nekokia, bet man jis svarbus, net labai.

Pakeičiau tik lietuviškas raides, daugiau kaip ir nieko:

Žinau, kad gana kvaila ir visa kita, verkti taip ilgai ir liūdėti dėl to, kad jis mane paliko. Bet tai buvo pirmas kartas, kai aš vaikiną taip mylėjau, pirmi rimti santykiai, pirmas kartas, kai dėjau tokią begalę vilčių ir planų, kai tikrai tikėjau savimi, juo, mumis. Pirmas kartas, kai mane paliko, be normalaus paaiškinimo, kai žmogus, kuris vos prieš kelias dienas buvo toks artimas, dabar elgiasi kaip pats svetimiausias. O ką darau aš? Aš bandau nuslopinti jausmus, bandau  juos sudėti į dėžutę ir užkasti kur nors giliai giliai. Bandau apie jį negalvoti, nesutikti, nesiklausyti. Tiesiog paleisti. O jis grįžta pas mane sapne- net ten sugeba mane skaudinti. Kai buvau Klaipėdoj sapnavau tokį sapną: Sutinku jį. Jis manes prašo su juo nekalbėti, nes kažkokia kita mergina mus pamatys. O dar, aplink mus tiek daug merginų, kurios atrodo taip vulgariai ,o jau jų akys... Jos tiesiog tokios akiplėšiškos, mane smerkiančios. Taip lengvai gali juose įskaityti, kokia esu kvailė. Tada aš pradedu verkti, net sakyčiau, raudoti. Galiu įskaityti jo veide “ O ne, ji vėl prašys pabandyti dar kartą”.. O aš,net savo pačios nuostabai,  verkiu ir prašau jo mane paleisti. Nebesirodyti mano mintyse, sapnuose, paleisti ir leisti man gyventi- dabar jau mano gyvenimą. Atsakymo nesulaukiau- pabudau. Net pati buvau nustebusi dėl šio savo sapno, bet labai tikiuosi, kad tai buvo geras ženklas…

Galvoj daugybė minčių- apie tai, kad viskas nutinka ne be priežasties. Va, todėl ir stengiuosi negalvoti apie visą dabartinę situaciją su A. per daug rimtai. Matyt, taip jau reikia, kad jis atsirado mano gyvenime, kad mes šitaip savotiškai bendraujam, nors jis visai ne mano tipas. Bet man jo dabar reikia. Keista, nejaučiu jam jokių romantiškų jausmų, gal šiokį tokį prisirišimą… Iš šalies, turbūt, atrodo, kad mes susitikinėjam. Gal net ir jam, bet ne man. Aš net dorai negaliu paaiškint visos šitos situacijos iš savo pusės, tiesiog man jo dabar reikia. Manau, tai savotiška patirtis.Žinau, kad tai laikina, net laikas fiksuotas- mėnuo. Tada jis išvažiuos, o aš naiviai tikiuosi, kad jau būsiu išsigydžiusi zaizdas ir žengsiu laisva ir rami į savo naują geresnį gyvenimą.

Jau net du žmones sakė, kad atrodau švytinti ir laimingesnė. Pripažinsiu- kartais taip ir jaučiuosi. O gal tiesiog išmokau gerai slėpti tikrus savo jausmus. Nes štai pasitaiko tokių akimirkų kaip ši. Tiesa, visą šitą jau kurį laiką savyje laikiau, kažkaip vis bijojau pripažinti sau, kitiems, kad dar skauda, o ir verkti jau pavargau. Taip norėčiau sutelkti visas mintis į savo blogą, į  rašymą, bet vos tik įjungiu tą  langą- tuščia. Nieko negaliu parašyt, pasakyt. Net keista, kad, va, dabar pilu taip laisvai. Tikrai.

šaltokalauke

Nutiko visko su kaupu per visą šį laiką, kol nerašiau. Nuo ko pradėti? Net neįsivaizduoju. Kartais pagalvoju, kad būtų gerai pradėti visiškai anonimišką blog'ą. Niekas nepažinotų autorės ir galėčiau laisvai sau lieti širdį su visais bjauriais išgyvenimais ir patirtim. O tada topteli, kad ir šį ne tiek daug kas ir skaito, tai kodėl gi neįnešus trupučio prieskonių?

Pradėsiu nuo to, kad mano atostogos Portugalijoje buvo ramios, bet geros. Tokios, kokių man ir reikėjo. Porto labai patiko, tikiuosi grįžti ten ir vėl :).

Tikiuosi, kad jau atsigavau nuo išsiskyrimo. Net savotiškai aprimau dėl minties, kad vienišausiu dabar gana ilgai. Kodėl? O kur gi aš sutiksiu tokį, kokio man reikia? Nes reikia man dabar jau ne betkokio.
Kaip atsigavau? Draugai padėjo. Kelionė pravertė. Ir A. Kas yra A? Jis - mano draugas. Tiesa, ta mūsų draugystė peršoko į kitą lygmenį, kurį mes vadinam tiesiog geru laiko praleidimu drauge. Jokių jausmų- tai lyg savotiškas susitarimas mums. Taip ir liks, nes jis išvažiuoja po mėnesio.
Kam man to reikia? Ir ar visgi reikia? Pati nežinau. Bijau, kad imsiu ir pamesiu taip save. O gal jau ir pamečiau.

apieviskakaipirapienieka

Štai ir grįžau atgal į Paryžių. Tiesa, trumpam. Ryt keliausiu keliom dienom į Portugaliją!!!
Vis dar tikiu, kad man to reikia, kad man tai padės.
Tik kažkiek baugoka, nes grįžau čia, o viskas taip labai pasikeitė... Namiokė susirado naujų draugų, kiti taip pat kažkiek atitolo. Tai siaubingai vargina, kadangi abi namie būnam gana dažnai. Dar ir tos veido mimikos, kai ji akivaizdžiai man nepritaria, bet tik tarsteli " aš juk nieko nesakau". Wah. Bet dabar, turbūt, svarbiau yra pagydyti save, atgauti jėgas ir jau visai galutinai save.

O dar pastebėjau, kad šią vasarą daugybe mano draugų skiriasi... Čia gal koks mistinis poveikis vaikinams, kad jie nusprendžia, kad jiems reikia kažko naujo ir šviežio?
Yra kaip yra. Toks jau tas gyvenimas, skaudini kitus ir pati lieki įskaudinta, tol, kol pagaliau sutinki savo žmogų.

Va taip va. Vis aplanko mintis, kad bus gana sunkoka sugrįžti į darbą, bet ar reikia apie tai galvoti dabar, per atostogas?
Reikia jomis mėgautis- šiltu oru, saule, šypsenomis, suknelėmis ir sijonais :)
Na, lekiu krautis lagamino, o dar ir kamerą būtų gerai susirasti.

Ir štai, kai jau buvau begalvojanti kaip pavadinti šį įrašą, jis grįžo. Ir vėl užpildė mane iki pat viršaus, neduoda ramybės, kunkuliuoja. Jis- tai mano slaptas noras, savotiška pokyčių reikiamybė. Jaučiu, kad jau greit, greit ir surasiu savus atsakymus, savus sprendimus... Ir atrasiu savotišką savo laisvę.

trumpaiapieviska

Papasakojau apie savo "projektą" ir dingau. Kaip visada, tiesa?
Turiu labai net neblogą pasiteisinimą- man atostogos!!! Jos kaip niekada laiku. Taip labai norėjosi išvažiuoti iš Prancūzijos, atsipalaiduoti, pamatyti draugus ir šeimą.
Taigi, nusipirkau bilietus namo, įsimečiau keletą lauktuvių ir štai aš jau čia :)
Kelionė buvo labai jau ilga ir visai nekokia, bet kažin ar verta apie tai kalbėti.
Kaip gi vyksta mano iššūkis?
Pradėjau jį nuo pagrindų- labai norėjau atsinaujinti, kažkaip pasikeisti, todėl susitvarkiau spintą, įsigijau keletą naujų dalykų. Norisi rūpintis savimi, bandyti gana mergaitiškus dalykus, tokius kaip manikiūrą ;DDD
Susitvarkiusi išvaizdą imsiuosi kitų dalykų. Daug plepu su mama apie viską. Taip gera tiesiog susėst prie stalo ir pasakot ar klausyt, kas, kur ir kaip. O dar ir draugus pamatyti labai knieti.
Ko dar man reikia? NUOTYKIŲ!!! Noriu keliauti, išmokti nardyti, nuveikti, ką nors labai gero ir sukeliančio super gerus įspūdžius. Dabar ieškom bilietų, kurie per daug nekąstų...

naujas planas

Kadangi aš čia aimanuoju ir ( vis dar kartais) lieju ašaras upeliais, turiu kiek pasiaiškinti- tai buvo mano pirmieji tokie rimtieji santykiai ir trūko jie metus. Todėl, kai išgirdau " aš noriu baigti" tai man buvo labai net stiprus smūgis.
Ir štai šiandien po labai nemalonios žinutės man staiga nušvito! Iškelsiu sau savotišką iššūkį!!! Tiesa, čia man prireiks šiek tiek jūsų pagalbos :).
Esmė tokia- aš turiu 10 dienų, kad visai visai išmesčiau visas ašarones ( ir jį) iš galvos. Kiekvieną dieną bandysiu nuveikti ką nors įdomaus ir linksmo, o visa tai bandysiu užfiksuoti čia.
MAN REIKIA NUOTYKIŲ!!!
Todėl labai lauksiu jūsų pasiūlymų, savotiškų iššūkių, ka tokio neįprasto galėčiau nuveikti kasdieną.
Nepatingėkit, parašykit ;)
Irrrrr pradėkim.

Noriu

Tave pameta žmogus, o Tu pameti Save. Ir tada, po visų skaudulių ir ašarų prasideda savęs paieškos. Pradžia visada nekokia- nežinai, ko ieškai, nežinai, kaip grįžti į tą laimingąją būseną...
Asmeniškai aš tvirtai tikiu, kad kol pati su savimi nesusidraugausi ir savęs pačios nuoširdžiai nepamilsi, kiti tavęs nepamils taip pat. Tačiau, kai tave palieka, toji meilė sau kažkur pradingsta- atrodo, kad tai tik tavo ir tavo kaltė.
O kaip gi ją atgaminti, priversti liepsnoti ir jausti ją tvirtai, tvirtai?
Štai ties šiuo dalyku dabar ir dirbu. Todėl ir čia beveik nerašau. Dabar labai svarbi sau esu aš. Gydau žaisdas, o šis mano procesas yra super egoistiškas. Ieškau emocijų, užsimiršimo, nuotykių - visko, tik ne liūdesio ir melancholijos.
Noriu tobulėti, noriu žengti pirmyn.
Ir dar noriu geros vasaros. Ar bent vienam norui lemta išsipildyti?

heartbroken

Kai sudaužo Tavo širdį labai, labai skauda...
Skauda, nes staiga atsiranda tiek laiko, kuris buvo skirtas tik Mums. Nes  buvom MES.
Skauda, nes mintinai žinau Tavo dienotvarkę.
Skauda, nes norom- nenorom , o prisimenu Mūsų planus vasarai...
O kaip negera, kai išgirdau gandus, kad Tu jau su kita..
Skauda, nes jau žinau, kad viskas baigta.
Noriu tik vieno- kad tas "skauda" dingtų. Kad vėl jausčiausi laisva ir laiminga. Noriu vėl būti savimi, o ne šituo padaru, kuris ašaras lieja upeliais ir šypsos tik per prievartą...
Kaip gi judėti į priekį?

naujienos

Na, nepasakyčiau, kad manasis gyvenimas lekia turbo greičiu, beeeet... Pokyčių yra ir dar kokių!
Visų pirma, dirbu naujame darbe. Tai vis dar Disnėjus, bet dabar jau nauja, šviežutė, tik, tik atidaryta parduotuvė. Darbas man patinka, nors nepasakyčiau, kad kolegos yra super draugiški. Greičiausia todėl, kad kalbame ten tik prancūziškai, o aš vis dar kompleksuoju ir nepasakyčiau, kad bendrabarbiai labai padėtų įveikti šį kalbos barjerą.
Ech, kalbant apie darbą, tai buvo labai ir labai liūdna palikti senąjį kartu su visais ten įgytais draugais... Tačiau, jeigu draugystė tikra, ji išliks net ir darbovietę pakeitus, tiesa? :)

Antrasis pokytis mano gyvenime- naujas namiokas ( taip, dabar turime vaikiną), kuris kartu atsivežė ir šunį! Triskart valio, nes šuo super mielas, o ir namiokas toks lengvai bendraujantis. Manau, mes kažkaip savotiškai pagauname vienas kito bangas.

Yra ir ne tokių linksmų pokyčių. Buvo ir nemiegotų naktų, ašarų ir abejonių. Taip jau nutinka, kai į santykius netykėtai, nelauktai įsiskverbia kitas asmuo. Bet, bet, bet. Tikiu, kad jau visai greit suprasiu, kas man yra svarbiau- laisvė (hahahaha) ar šie santykiai.

Liko tik susitvarkyti su didžiu ir kankinančiu dalyku. Ką gi veikti rudenį? Bijau nusivilti, bijau nuvilti tėvus ir, deja, vis dar nerandu savęs. Ar Noriu studijuoti? Ar kada norėsiu? Ar verta?
Streso man dabar ir taip pakanka, tai ar reikia užsikrauti dar? Raminu save, kad laiko dar yra, svarbu tik jo neiššvaistyti...

kirba

Juokingi visgi žmones esam.
Jau kurią dieną internete žiūriu vieną mados laidą. Esmė tokia- jie pakeičia dalyvio/dalyvės išvaizdą, duoda visiems aktualių patarimų, pasakoja apie tendencijas ir, žinoma, išklauso veikėjo ar veikėjos gyvenimo istorijos.
O štai čia ir paradoksas!!! Baisu, tačiau artimas man pačiai iki ašarų.
Mums baugoka pakeisti plaukų spalvą ar kirpimą. Sunku priprasti prie naujo makiažo ar tinkamai pačioms parinkti rūbus. Tačiau keisti miestus ir šalis visai ne. Atsisakyti to, ką turi, palikti draugus, šeimą ir išvykti kažkur visai svetur laimės ieškoti- kodėl gi ne?
Būsiu stipri, kai išgirsiu pirmą, antrą, trečią "ne" ieškant darbo. Kai reikės vėl iš naujo megzti pažintis, karksėti svetima kalba, šypsotis tūkstantąjį kartą išgirdus " oi, na ir akcentas gi jūsų". Eisiu iškelta galva ir kovosiu.
Bet... pravirksiu jeigu kirpėja patrumpins plaukus centimetru daugiau negu tikėjaus ar o, saube, siaube, perdažys ir tai mane pasendins???

siaubas kirpykloje

AAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!
Norėjosi man vakar šaukti išėjus iš kirpyklos. Štai ir jis- mano pirmasis kartas prancūzų kirpykloje. Jau numaniau, kad kirpėjos nekalbės angliškai, taip, žinoma, ir nutiko. Kažkaip stebuklingai paaiškinau, ko noriu, o tada, kai kirpėja veidrodyje pradėjo manęs klaust kokį ilgį palikt, man kažkas nutiko... Galima tai vadinti proto aptemimu, savotišku kirpyklos pasiilgimu ar dar kaži kuo, bet , uh, aš esu bėda. Kodėl? Nes paskutinę minutę paprašiau plaukus gerokai patrumpinti ir.... Ir. Iš kirpyklos išėjau labai jau trumpais plaukais ( vos , vos siekia pečius).
O tada jau man prasidėjo- KODĖL , na kodėl aš tai padariau?
O dar visur pradėjau pastebėti tas ilgaplaukes.....
Uh.... jaučiuosi siaubingai negraži. Juk mano ilgieji, mielieji, ir jau pasiilgtieji, plaukai buvo mano stiprybė.

Ech, pasiilgau SAVO kirpėjos, kuri man tiesiog nusišypsotų, 5 kartus paklaustų ar aš TIKRAI noriu tokio ilgio, aš pradėčiau abejoti ir viskas būtų kaip buvę ;DDDD.

savaitgalis

Savo savaitgalį ( kaip žinia mano laisvadieniai - trečiadienis ir ketvirtadienis) praleidau kaip save gerbianti tingynė ;DDD
Beveik visą trečiadienį kartu su Julia praleidom apsipirkinėdamos. Nieko tokio wow nenusipirkau, bet radau labai net nebrangias belerinas, tiesa, manu , kad šių niekada nebūna per daug, todėl planuose jau kitos- raudonos ;DDD Buvo gana juokinga, kai man iš po nosies nugvelbė suknelę. jau stovėjau eilėje prie kasos, ten dirbanti mergina atbėgo, atsiprašė ir pasakė, kad per klaidą įdavusi man šią suknelę, nes ji jau rezervuota kažkam kitam. Ech, o tai buvo vienintelis dydis ir man patinkanti spalva :) Ašarų per daug neliejau :DDDD
Vakar pratūnojau sode, o vakare, pagliau, susitikau su Guadalupe, kurios nemačiau jau geroką mėnesį. Su ja tikrai, kad neliūdna, ji, turbūt, vienintelė tokia pozytivi ir miela bei naivi mergaitė :)

Bookschallenge

Jau senų senovėje baigėsi tas mano Books Challenge, o aš vis niekaip jo nei aprašau, nei apie jį pakalbu.
Kartą prieš metus mano draugė man papasakojo, kad kažkoks vaikinas bando tam tikrą iššūkį- jis nori per metus perskaityti 100 knygų!
Knygas visada mylėjau todėl man tai pasirodė labai net įdomu. Tik sau aš iškėliau kiek kitokią užduotį- tiesiog pažiūrėti kiek knygų per metus perskaitysiu aš. Taip, norėjosi turėti tą 100, bet realiai galvojant žinojau, kad taip nebus. Plius visi tie universiteto skaitalai ir mano ( tuo metu) sustiprintas prancūzų kalimas. Mielosioms knygoms laiko buvo visai mažai.Skaičiau viską, ko tik troško mano širdis: nuo mergaitiškų romanų iki klasikos.Vienos buvo paparastos ir mielos, ties kitom kiek "pastigdavau".
Kiekvieną savo perskaitytąją užsirašydavau į užrašų knygutę. Tiesa pasakius, tai tapo tokiu įpročiu, kad šitą dalyką vis dar tęsiu. Knygos neužsimišta, o ir visai smagu pavartyt tą sąrašą :)
Taigi, per metus ( iššūkis baigėsi dar sausį) aš perskaičiau 17 knygų... Ech, ech, tikėjausi daugiau :)
Vis dar prisimenu, ką jutau nešdamasi namo vieną ar kitą knygą, kaip ieškojau bibliotekos Vilniuje ( juk tada dar buvau visai svetima), ką išgyvenau knygos ir gyvenimo etapu, kaip citavau vienas ir verkiau per kitas.
Kad dabar čia būtų biblioteka, pilna knygų lietuvių kalba....
Tiesa, nežinau ar jums įdomus manųjų perskaitytųjų knygų sąrašas- jei taip, raštelkit- mestelsiu į komentarus :).
P.S. Metas naujam iššūkiui!!! Gal turit kokių įdomių ar kiek beprotiškų idėjų???

Laukiu-nesulaikiu!!!

Kiek lietingai

Šiandien, pagaliau, pabudau su tam tikru maloniu jausmu. Tikiuosi, kad jis liks ilgam. Mat pastaruoju metu vakarais buvo baisu užmigti... Ir namo keliauti buvo nejauku, kaip vakar sakiau Elenai, lyg mirtis būtų kažkur netoli...
Lietus pila kaip iš kibiro, gal todėl ir nuotaika tokia....rami ir kiek melancholiška.

Pradėjau truputį daugiau gaminti. Nors, mama to gaminimu nepavadintu ;D
Vengiu valgyklos darbe, todėl vis dažniau atsiduriu namų virtuvėje. Sriuba ar koks kotletas- anaiptol nėra kulinarijos šedevrai, bet aš savimi jau kažkiek ( trupučiuką) džiaugiuosi :D
O dar jeigu savo nusipirktus bėgiojimo batus pradėčiau naudot pagal paskirtį... Mat juos išbandžiau tik vos kartą ir nuo to laiko jie sau ramiausiai laiką leidžia spintoje.
Na, tikiu, kad susitvarkysiu :)

labanakt

Jau trečias kartas, kai šiąnakt išjungiu ir vėl įjungiu kompą...
Negaliu užmigt- galvoje minčių spiečius, o dar ta sloga visai nepadeda.
O tada prisimenu šį mažylį... sakau, gal padės kiek mintis išdėliot į tam tikras lentynėles.

• Kartas nuo karto pagalvoju " Įdomu ar skaito kas tą mano blog'ą? O gal rašau, bet man mieliau skamba "kalbu" ten pati sus savimi. Kažin ar yra koks žmogus, kuris jį patikrina bent kartą į savaitę, o jeigu jau labai akiplėšiškai pasvajoti, gal ir kasdieną?" Vilties, žinoma, yra maža- juk aš nei daugybės paveiksliukų dedu, nei anglų kalba rašau, o svarbiausia, tai juk pievų pievos.

• Kuria linkme eina visas mano gyvenimas? Ar kažkur darau klaidą, vien tik kažko nedarydama? Ar tai mano nenormalios nuotaikš kaitos, ar sveikas protas kartais išlenda pasirodyt?
  
  
• Pavargau. Žinau, sakiau tai daugybę kartų. Tikiu- pasakysiu dar daugiau.
  Šįkart pavargau būti stipria. Visur tik ir girdžiu " nagi, šypsokis" arba " tu juk stipri, išgyvensi". Pabandau paprieštarauti, o tada... " Ne, ne, ne! Sakau tau, kad tu stipri, ko čia spyriojies dabar?"
  O man reikia žmogaus, kuris mano užgimusioms idėjoms leistų išvysti šviesą, kuris mane išjudintu.
  Vyro, su kuriuo jausčiausi saugi ir mylima.Ir nekankintų manęs tada jokios abejonės....

Any ideas?

Labas, kilogramai???

Taigi, taigi. Įsijungusi garsinį foną skubu pliurptelti čia apie šį bei tą.
"Šis bei tas" šiandiena yra maistas. Taip, tai manoji tema. :)
Susirūpinau- atrodo, kad būsiu priaugusi šiek tiek svorio. Na, argi tai gerai, kai pavasaris beldžasi į duris (taip, Paryžiuje jis vis dar nenuspėjamas) ir vis dažniau atsiranda noras devėti šortus, sukneles ar sijonus. Noras norais, o aš vis pasirenku senus-patogius džinsus. Šią padėti ,taip pat, reikia keisti.
" O ko gi čia stebies, gerbiama panele?"- klausiu aš pati savęs. Juk pastaruoju metu maitinuosi.... švelniai tarinat prastai. Pasta, pasta, pasta, ryžiai, skrudintos bulvytės, sumuštiniai ir, o siaube, traškučiai. Pastariesiems jaučiu nenumaldomą priklausomybę todėl dabar stengiuosi jų vengti. Nei sveika, nei naudinga.
Gerai, jau gerai, visą šį laiką taip besimaitindama turėjau labai stiprū savęs pateisinimą- pigu, o ir gaminti aš viiiisai nemoku. Gėda...
Ech, teks išmokt,pagaliau, kažką doro gamint...
Gal turit kokių pasiūlymų? :)

Naikintoja

Kada aš tapau naikintoja? Taip, naikinu viską- save, savo santykius, sielą, protą, draugystes.
Atrodo, kad tingulys apgaubė lyg burbulas ir aš pradėjau siautėti. Turiu būtinai apsižliubti, išsakyti net pačias kvailiausias savo dvejones, paskleisti netikrumą ir abejones. Sujaukti viksą, kas tik buvo gero. O tada jau prasideda- man trumpam nušvinta protas. Apsižvalgau ir visur matau tik savo pačios padarytą žalą.
Ach, kaip aš noriu viksą ištaisyti!

manojikrize

Oras taip tobulai atitinka mano vidinę savijautą- pilka, vejuota, kartas nuo karto ir lietaus pasirodo. Visai kaip aš.
Kartu su saule slapstomes. Ji- tarp debesų, aš- savo kambarį. Pasirodau tik virtuvėj arbatos ar kavos.
net pati nesuprantu kas mane taip baisiai veikia. O ka jau kalbėti apie kitus. Vienas žmogus mano, kad aš, turbūt, visiška beprotė...
Gal čia man tokia priešgimtadieninė krizė užėjo? Ah, taip. Ryt man 21-eri...
Tas skaičius kažkaip savotiškai įpareigoja: suaugti, pagaliau atrasti save, susitūpėti... Surimtėti, žodžiu.
O aš dabar labiausiai tiesiog norėčiau mamos apkabinimo...

raidelynas

Kaip visada va taip va būna.
Nuėjau vakar pasižvalgyt į parduotuvę , kur galima ir knygų, ir kompiuterinių žaidinų, o ir pačių kompiuterių nusipirkt. Ten dažnai randu kokią mielą anglišką knygutę paskaityt.
O vakar.... jų tiek daug buvo.... Varčiau gal gerą pusvalandį aš tas knygas. Visos atrodo tokios įdomios, tokios spalvingos, kvepia skaniai ir būtų tokios patogios nešiotis į darbą... Bet, kad man taupiametis ( nors, leidžiu ir leidžiu pinigus, bet atrodo, kad tik butiniems dalykams).

Vat ir užsidegiau noru naujoms ( turiu omeny savo kukloj knygų spintoj) knygoms!
Dovilė vis labai giria padėvėtų knygų knygynus, reiks užlėkt, nes ten pasirinkimas, oi, oi ! Ko tik širdis geidžia. O ir kainos nekanda, kas yra labai svarbu, nes, Marija, panele, metas jau ir galva pasinaudot, ne tik " noriu, noriu".

Einu dabar, paskaitysiu :)

labas

Štai ir vėl.

Atrodė, kad jau tikrai neįmanoma aptingti daug daugiau, nei buvau aptingusi, bet TADAAAAAA! (čia turėtų būti tam tikra muzikėlė) aš klydau.

Jau tikrai pats metas tam labai stiprian spyriui...
Susiimti ir prasilaužti su kalba ( TAIP darau daug klaidų, TAIP jie juokiasi iš mano akcento, TAIP dažnai visai nesupranta, ką ten sapalioju, TAIP juačiuosi neapsokomai kvailai ir nejaukiai, BET kaip kitaip tada išmoksiu?), kiek daugiau skaityti ir domėtis mane supančiais dalykais.
NES dabar... Mano gyvenimas atrodo taip : miegas, maistas, darbas, vakarėliai.
Na, smagu, bet labai jau baisu , kad tokiu tempu tiesiog pražiopsosiu visas galimybes, tada tik graušiu, graušiu save...

O visas šis dalykas mano galvoje gimė pažiūrėjus šitą filmuką.

http://www.ted.com/talks/richard_st_john_s_8_secrets_of_success.html

saulės!

Štai ir bėga, lekia tie du mano laisvadieniai. Saulė už lango šviečia, o aš negaliu atmerkt akių- taip pavargau per savo darb savaitę, kad tik miegu ir miegu. Na, gerai, reiktų pripažinti, kad dar ir pavakaroju neretai, bet visgi, daugiausia jėgų išsėmė drabas. Bet gal ir gerai, mažiau laiko kiurksot virtuvėje ir neturėt su kuo paplepėt ( juk minėjua, kad draugė išvyko).

Tačiau ir saule, ir gana šiltais orais apėju pasimėgaut- papiknikaujam truputį. Taip gera, tiesiog sedėt lauke ir stebėt žmones ar ežerą. Uhhhhh!
Greičiau jau vasara su šiltais orais, draugais ir vakarėliais :DDD

Dabar, va, reikia labai save kontruliuot- ar matėt kokios gražios pavasario-vasaros kolekcijos? :D

miegotjaulaikas

Negaliu užmigti...
O jeigu jau taip labai atvirai, tai tiesiog sėdžiu ir žliumbiu. Taip, taip, ašaroju kaip reikalas.
Priežastis labai paprasta- ryt paskutinė mano gana artimos draugės darbo diena. Na, skamba gana vaikiškai, tiesa? Verkiu, nes draugė išvažiuoja.
Bet kažkaip man tai reiškia daug daugiau. Ji man čia lyg sesuo, toji, kuriai išsipasakodavau, kuri man tiek daug padėdavo. Kadangi dirbom ( dar dirbam) toj pačioj komandoj, nebuvau ta vienintelė keistuolė, ironizuojanti visur ir visada. Kažkaip savaip "sulipom".
Ir visa tai nėra tik " vai, vai dar kažkas išvažiuoja". Tiesiog, matyt, turiu imt va taip va ir pripažint, kad man labai svarbu turėti žmogų, kuris draugiškai pasidomi kaip tu gyveni, kuris tave supranta ir, kurį tu supranti taip labai paprastai. Man labai svarbu turėti Draugą.
Aš, žinoma, turiu Dovilę ir namiokę savo, bet Dovilę matau gana retai, o namiokė... Na, tarkim, turiu labai daug visko išklausyti.
Visi kiti mano numylėtieji yra toli. Atstumas yra sudėtingas dalykas, tą labai labai jaučiu.

Trumpokai

Vakar gana įdomiai įsišnekėjau su vienu bendradarbiu. Pasirodo jam taip pat patinka rašyti. Kuria jis sau visokias istorijas ir pan. Ach, buvo tiesiog tokia atgaiva pakalbėti paprasta, normalia tema. Nes pastaruoju metu aš kažkaip pasiklydau tarp visokių labai jau daiktiškų dalykų- gausybės suknelių, batų, trumpai tariant- garderobo tobulinimo ir atnaujinimo. Taip įsijaučiau į išorės tobulinimą, kad kažkaip net baisu. Nors, nekoketuojant galiu pasakyti, rezultas vis tiek nieko gero.
Ir, kaip visada, koks žmogus ims ir primins man didžiausia mano kompleksą... Tiesos nesakau- baisu, kad pradės žiūrėti į mane kažkaip kitaip....

Na, bet be viso šito, jaučiu, kad metas susitvarkyti viską. Va, tarkim, mano Book Challenge jau baigėsi, todėl greitu metu įkelsiu įrašą apie viso šito dalyko esmę ir prasmę ;D

Geros dienos Jums :)

uhuhuhuh.

Tylėjau, tylėjau, o dabar papasakosiu- buvau namie, Lietuvoje. Gana trumpai, tik savaitę, bet spėjau palankyti ir sūnėną, ir močiutę, ir savo mielas drauges pamatyti.
Tiesa, prie jūros taip ir nebuvau...

Ech, bet, turbūt, taip ir nepriprasiu prie visų tų išsiskyrimų. Visada būna taip liūdna, kai pagalvoju, kad nežinia kada dabar pamatysiu mamą.

Bet čia irgi kažkas kiek kitaip. Nežinau kur visa tai nuves. Atrodo, kad greit darbe liksiu viena kaip pirštas, nes draugai vienas po kito mane palieka ir išvažiuoja namo...

stikline vandens

Pastebėjau tokį dalyką- prieš miegą mane visada aplanko nauji ir šviežūs blog'o įrašai, aš jiems tarsteliu "labanakt" ir ... ryte jų nė kvapo nelikę.
Šitas toks stiprus, kad net privertė vėl įsijungti kompiuterį ( o juk buvau sau pasižadėjus eit miegot, ilgai čia nebildinėjus).

Kažkaip keistai čia, mat aš labai dabar jaučiu rudens nuotaikas. Aha, aha, ne žiemos ar artėjančio pavasario, o RUDENS! Gal, sakau, todėl, kad lietus tapo gana dažnu svečiu. O gal todėl, kad dar panarsčius ( ar panarščius?) visokias internetines svetaites taip labai pagavo noras vėl užsiimti kažkokiais, kad ir menkais, rankdarbiais ir savo kambarį "pajaukint". Oh, taip, žiūrėk, imsiu ir kelis naujus ženkliukus pasigaminsiu. Reik senuosius parodyt Ylvai- turiu vilties, kad įvertins ir gal net suteiks man garbės kokiu vienu pasidabindama. Kažin, ar Greta dar turi nors vieną???

Va, sėdžiu dabar su stikline vandens ir Dostojevskio "Idiotas". Jaučiu nenumaldomą trauką skityti šią istoriją. Taip jau yra - kartas nuo karto vis sugrįžtu prie šio autoriaus. Jį skaitant man reikia tam tikros nuotaikos ir nusiteikimo.

Ir labai noriu, kad atsakytu kas- kokių nuotaikų pilni Jūsų namai?

Noriu-nenoriu

Ech, ar pažįstamas jums tas jausmas, kai esat kažkur, tarkim pakeliui savojo tikslo link, ir staiga suvokiat, kad...kad jau nežinot, ar norit, ar verta.
Štai būtent taip aš dabar ir jaučiuosi: nežinau ar noriu studijuoti, nežinau ką. Net nebežinau ar vis dar noriu studijuoti čia. Dingo visa motyvacija ir vis dažniau atrodo, kad taip ir liksiu amžiams tokiame "laukimo" gyvenime.

Kas yra tikra? Na, namo aš noriu parvažiuoti tik atostogoms. O studijos kokioj nors anglakalbėje šalyje... Brangu, plius nenoriu pradėti visko iš naujo.

Atrodo, kad visi mano draugai kažkur eina, tobulėja, siekia paslaptingųjų gėrybių. Ir tik aš esu pasiklydusi,negalinti rasti kelio.

Blogiausia, turbūt, tai, kad pati viską turiu nuspręst... O patarimų niekas veltui nedalina...

New Year?!

Ak siaube, siaube!!!
Va, jau kiti metai, o čia tylu kaip net nežinia kur. Viskas todėl, kad tiek daug nutiko visokių dalykų, kad net kažkaip nebuvo jėgų taip imti, prisėsti ir viską gražiai išpilti čia.

Taigi, Su šventėmis!
Tikiuosi jos jums buvo fantastiškai gražios, linksmos, mielos, šiltos ir spalvingos.


Aš pati per šventes dirbau, todėl man jos buvo kiek keistokos, gana ramios, bet savotiškai mielos.

O dabar, štai, jau ir kiti šviežutėliai metai. Ir kaip visada (!!!) mano galvoje kirba- mirba kožkokie planai ir pasižadėjimai. Oi, dar ir stiprus noras imti ir juos čia pat išpilti, tik, ech, baisoka, kad vos tik jie bus užrašyti, kažkaip ims ir išnyks.
Nors, gal visgi, aš surizikuosiu :

                        * Kadangi jau sausio pabaigoje turėsiu baigti savo knygų iššūkį, noriu "susitvarkyti" su visomis savo skaitytomis knygomis :)

                         * Sąžinė ( mat aš dar tokią turiu) siaubingai graužia dėl mano NEtobulėjimo prancūzų kalbos srityje. Štai pasižadu susiimti ir pradėti mokytis - savarankiškai ar kokių kursų pagalba jau bus matyt.

                          * Kitas mano punktas yra nugalėti savo baimę, susiimti ir pradėti rimtai domėtis ( ir užsirašyti į) studijomis/ studijas.

                           * Kiek sumažinti savo pirkinėjimus ir pradėti rimčiau žvelgti į finansinius dalykus.

Na, tai tokie šių metų pasižadėjimai. Gal ir ne taip jau daug, bet, hm ,hm, gana rimti ;D Ne?

Irrrrrr, man vis dar įdomu ar užsuka čia kokia siela, tai būtų visai smagu sužinoti jusų naujametinius pasižadėjimus. Kaip su pernykščiais? Išpildėt nors kelis?

Anyways ( oi, oi, ar čia taip kiečiau skambės? :D ), tiek čia to pliurpt pliurpt.

Bučkis.