Bus šiokia tokia įžanga. Štai šį įrašą įdėti čia labai baisu, bet tuo pačiu metu ir reikalinga. Man.
rašiau impulsyviai- pyliau viską, kas tik šovė į galvą, todėl ir klaidų bus dar daugiau, ir stilistika nekokia, bet man jis svarbus, net labai.
Pakeičiau tik lietuviškas raides, daugiau kaip ir nieko:
Žinau, kad gana kvaila ir visa kita, verkti taip ilgai ir
liūdėti dėl to, kad jis mane paliko. Bet tai buvo pirmas kartas, kai aš vaikiną taip mylėjau, pirmi rimti santykiai, pirmas kartas, kai dėjau tokią begalę vilčių ir planų, kai tikrai tikėjau savimi, juo, mumis. Pirmas kartas, kai mane
paliko, be normalaus paaiškinimo, kai žmogus, kuris vos prieš kelias dienas
buvo toks artimas, dabar elgiasi kaip pats svetimiausias. O ką darau aš? Aš bandau nuslopinti jausmus, bandau juos
sudėti į dėžutę ir užkasti kur nors giliai giliai. Bandau apie jį negalvoti,
nesutikti, nesiklausyti. Tiesiog paleisti. O jis grįžta pas mane sapne- net ten sugeba mane skaudinti. Kai buvau
Klaipėdoj sapnavau tokį sapną: Sutinku jį. Jis manes prašo su juo nekalbėti,
nes kažkokia kita mergina mus pamatys. O dar, aplink mus tiek daug merginų,
kurios atrodo taip vulgariai ,o jau jų akys... Jos tiesiog tokios akiplėšiškos,
mane smerkiančios. Taip lengvai gali juose įskaityti, kokia esu kvailė. Tada aš pradedu verkti, net sakyčiau, raudoti. Galiu įskaityti jo veide “ O ne,
ji vėl prašys pabandyti dar kartą”.. O aš,net savo pačios nuostabai, verkiu ir
prašau jo mane paleisti. Nebesirodyti mano mintyse, sapnuose, paleisti ir
leisti man gyventi- dabar jau mano gyvenimą. Atsakymo nesulaukiau- pabudau. Net
pati buvau nustebusi dėl šio savo sapno, bet labai tikiuosi, kad tai buvo geras ženklas…
Galvoj
daugybė minčių- apie tai, kad viskas nutinka ne be priežasties. Va, todėl ir
stengiuosi negalvoti apie visą dabartinę situaciją su A. per daug rimtai.
Matyt, taip jau reikia, kad jis atsirado mano gyvenime, kad mes šitaip
savotiškai bendraujam, nors jis visai ne mano tipas. Bet man jo dabar reikia.
Keista, nejaučiu jam jokių romantiškų jausmų, gal šiokį tokį prisirišimą… Iš šalies, turbūt, atrodo, kad mes susitikinėjam. Gal net ir jam, bet ne man. Aš net dorai negaliu paaiškint visos šitos situacijos iš savo pusės, tiesiog man
jo dabar reikia. Manau, tai savotiška patirtis.Žinau, kad tai laikina, net laikas
fiksuotas- mėnuo. Tada jis išvažiuos, o aš naiviai tikiuosi, kad jau būsiu
išsigydžiusi zaizdas ir žengsiu laisva ir rami į savo naują geresnį gyvenimą.
Jau
net du žmones sakė, kad atrodau švytinti ir laimingesnė. Pripažinsiu- kartais
taip ir jaučiuosi. O gal tiesiog išmokau gerai slėpti tikrus savo
jausmus. Nes štai pasitaiko tokių akimirkų kaip ši. Tiesa, visą šitą jau
kurį laiką savyje laikiau, kažkaip vis bijojau pripažinti sau, kitiems, kad dar
skauda, o ir verkti jau pavargau. Taip norėčiau
sutelkti visas mintis į savo blogą, į rašymą, bet vos tik įjungiu tą langą- tuščia. Nieko negaliu parašyt, pasakyt. Net keista, kad, va, dabar pilu
taip laisvai. Tikrai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą