Visi mes žinom, kad nieko gero nelauk po 02.00 nakties...Tada visos mintys, idėjos ir pasakyti žodžiai įgauna dvigubą prasmę ir galią.
Įskaudina ar pradžiugina. Viskas stipru.
Ryte, po miego, tai savotiškai nublanksta. Dažnai apie tai daugiau niekada ir nebekalbam. Atsiranda toks lyg dvipusis susitarimas " nieko nebuvo pasakyta".
Kartais, tik KARTAIS tai į gerą.
Štai ir sėdžiu ( jau senokai po 02.00...). Namai miega, ant stalo kalnas šokolado popieriukų, o galvoj košė.
Niekada nebuvau labai jau tvarkinga, bet visada tvirtai tikėjau, kad bent jau mano mintys tvarkingai sudėliotos į lentynas. Maniau, kad perpratau sistemą, kad tikrai žinau, ko noriu, kaip to pasiekti ir kad galiu.
Bet prieš kelias savaites mama paklausė, kokia mano ateities vizija, apie ką gi aš svajoju ir... Aš tik prabambėjau, kad nieko aš nenoriu, nieko man nereikia. Nustūmiau šį klausimą kažkur giliai, pasinėriau į darbą, kitų problemas ir apsiklojau nuovargiu.
Dabar suprantu, kad visai tai ne aš. Kad pamečiau save kažkur ten- santykių su Nicolas pabaigoje... Tada svarbu buvo juos išsaugoti, vėliau- išgydyti savo sudaužytą širdį, tada- prasidėjo kova tarp "aš galiu būti laiminga ir vieniša" ir " ach, kurgi tas vienintelis". Trumpai tariant knisaus tarp jausmų, dažnai, oi kaip dažnai kažkokių paviršutiniškų ir tokių niekam nereikalingų. Svajojau sau apie naują romaną. Atrodė, tada vėl viskas bus gerai, juk mane kažkas mylės. Va, kas buvo mano galvoj visą šį laiką!
Net šiurpas krečia. Užtat dabar praeities svajas ir tikslus matau jau visai kitaip. Jie tokie banalūs, nerealūs ir, kažin, ar aš to vis dar noriu.
Manau, pats metas susipažinti su tikrąja naująja manimi. Ji man ir pašnabždės naujus mūsų siekius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą