O jeigu jau taip labai atvirai, tai tiesiog sėdžiu ir žliumbiu. Taip, taip, ašaroju kaip reikalas.
Priežastis labai paprasta- ryt paskutinė mano gana artimos draugės darbo diena. Na, skamba gana vaikiškai, tiesa? Verkiu, nes draugė išvažiuoja.
Bet kažkaip man tai reiškia daug daugiau. Ji man čia lyg sesuo, toji, kuriai išsipasakodavau, kuri man tiek daug padėdavo. Kadangi dirbom ( dar dirbam) toj pačioj komandoj, nebuvau ta vienintelė keistuolė, ironizuojanti visur ir visada. Kažkaip savaip "sulipom".
Ir visa tai nėra tik " vai, vai dar kažkas išvažiuoja". Tiesiog, matyt, turiu imt va taip va ir pripažint, kad man labai svarbu turėti žmogų, kuris draugiškai pasidomi kaip tu gyveni, kuris tave supranta ir, kurį tu supranti taip labai paprastai. Man labai svarbu turėti Draugą.
Aš, žinoma, turiu Dovilę ir namiokę savo, bet Dovilę matau gana retai, o namiokė... Na, tarkim, turiu labai daug visko išklausyti.
Visi kiti mano numylėtieji yra toli. Atstumas yra sudėtingas dalykas, tą labai labai jaučiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą