Štai ir grįžau atgal į Paryžių. Tiesa, trumpam. Ryt keliausiu keliom dienom į Portugaliją!!!Vis dar tikiu, kad man to reikia, kad man tai padės.
Tik kažkiek baugoka, nes grįžau čia, o viskas taip labai pasikeitė... Namiokė susirado naujų draugų, kiti taip pat kažkiek atitolo. Tai siaubingai vargina, kadangi abi namie būnam gana dažnai. Dar ir tos veido mimikos, kai ji akivaizdžiai man nepritaria, bet tik tarsteli " aš juk nieko nesakau". Wah. Bet dabar, turbūt, svarbiau yra pagydyti save, atgauti jėgas ir jau visai galutinai save.
O dar pastebėjau, kad šią vasarą daugybe mano draugų skiriasi... Čia gal koks mistinis poveikis vaikinams, kad jie nusprendžia, kad jiems reikia kažko naujo ir šviežio?
Yra kaip yra. Toks jau tas gyvenimas, skaudini kitus ir pati lieki įskaudinta, tol, kol pagaliau sutinki savo žmogų.
Va taip va. Vis aplanko mintis, kad bus gana sunkoka sugrįžti į darbą, bet ar reikia apie tai galvoti dabar, per atostogas?
Reikia jomis mėgautis- šiltu oru, saule, šypsenomis, suknelėmis ir sijonais :)
Na, lekiu krautis lagamino, o dar ir kamerą būtų gerai susirasti.
Ir štai, kai jau buvau begalvojanti kaip pavadinti šį įrašą, jis grįžo. Ir vėl užpildė mane iki pat viršaus, neduoda ramybės, kunkuliuoja. Jis- tai mano slaptas noras, savotiška pokyčių reikiamybė. Jaučiu, kad jau greit, greit ir surasiu savus atsakymus, savus sprendimus... Ir atrasiu savotišką savo laisvę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą