love sucks

Aš tik dar kartą įsitikinau, kad negalima stačia galva nerti į jausmus dėl kito žmogaus.
Šį kartą, aš kitoje barikadų pusėje. Įskaudinau labai gerą vaikiną, kuris kažkaip labai greitai pradėjo vartoti žodį "mes".
Jis puikus, bet, deja, visai ne mano žmogus.
Kad ir kaip bebūtų, labai, labai nemalonu matyti tokias įskaudintas  akis...

Kodėl visa tai pasakoju? Nes tik dar kartą įsitikinau- pasitikėti galima tik savimi. Dienos pabaigoje lieki tik tu ir tu. Tai kam tada visas tas meilės ir simpatijų dalykas? Na, būna smagu ir gera kelis mėnesius, gal metus, o kas paskui? Lieka tik visokie skauduliai ir ašaros. Taip ir išeikvojam didžiąją mūsų gyvenimo dalį- gydomes širdies žaizdas, o tada ir vėl leidžiam kam nors nerūpestingai viską sugriauti.
Nežinau kaip jūs, bet aš baigiu visą šitą dalyką.

gerai pagalvojus

Ir būna juk tokių vakarų kaip šis- kaip visos liūdnos mintys tik ir braunas vidun.
Ir aplink taip šalta ir niūru ( net vasarą). O tada kokia visai mažutė kibirkštėlė tik šast! Ir šokteli galvon nauja teigiama idėja. Ir griebiesi jos kaip skęstantysis šiaudo.

Tą aš ir darau. Neriu į knygų pasaulį, grįžtu prie savojo kito aš. Maištautojos.
Bus kaip bus, bet tikiuosi, kad geriau nei kaip yra dabar.
Reikia daryti, tai, kas daro tave laimingu, tiesa? :)

O gerai, gerai pagalvojus tokių dalykų TIEK daug!

tiekto

Man labai patinka skaityti visus tuos Kalėdinius įrašus ir muzikos Kalėdinės klausytis.
Tik, deja, jokios šventinės nuotaikos nejaučiu- namie eglutės nėra ir, turbūt, nebus.
Šventinių atvirukų negaunu.
Ką veiksiu per Kalėdas? Dirbsiu.
O per Naujus? Oi, kokia staigmena- irgi dirbsiu...
Ir tai taip numuša bet-kokią motyvaciją, gerai jau gerai, jos senokai nebėra.
Noriu pasislėpti po antklode ir išlįsti tik tada, kai nebe atrodys, jog niekam, visai niekam aš nerūpiu.

vel

Kartais pagalvoju, kad norėčiau būt kaip Taylor Swift ar kaip ten ji vadinas.
Kas kart , kai man kas sudaužytų ar bent įbrėžtų širdį, parašyčiau dainą, ji taptų super populiari ir būčiau sau turtinga. Bent kokia nauda iš visos šios situacijos būtų.

Pastoviai atsiduriu savotiško "žaisliuko" vietoje. Nusibodo- numeta. O man kas lieka?
Pyktis. Ne ant jo. Ant savęs, kad ir vėl taip susimoviau, kvailai išsilydžiau.
Paskui grįžta tas" na ir nereikia. susitvarkysiu. nieko man nereikia, nes kai nėra, neskaudina.''

aš tiesiog negaliu patikėti, kad ir vėl. VĖL!!!

Ir kodel visada va taip.

O jeigu taip imt ir pradėt rašyti super atvirai? Ar kas skaitytų, ar man būtų geriau? Paleisti visas dvejones kažkur toli, toli.
Kartais juk visai gerai yra paskaityti kitų makalynes, tada atsiranda tas " ach, mano gyvenimas atrodo visai net gerai, palyginus su jos" jausmas. Žinau, skamba bjauriai, bet pripažinkim, taip juk būna, tiesa?

Aš vis bandau susikoncentruot ties kokiu vienu ( ar dviem ) svarbiu ( svarbiais) dalyku, bet visada būnu išblaškoma. Tada labai dejuoju, panikuoju, verkiu. Atsiranda visi tie " ak, ak, nieks manęs nemyli" dalykai.
Vargina siaubingai. Pastoviai ieškau savęs, bandau suprasti žmones, dramatizuoju kaip reta.
Bet, pamažu, pradedu grįžti ties susikoncentravimu. O tada ir vėl bumbteli - šį kartą tai sena simpatija, kuri dabar tieks maksimum režimu ir, deja, vienpusė, kaip labai jau dažnai man nutinka. Aš ties ta riba, kai puikiai suprantu, kad protingiausia yra paleisti visas viltis ir tiesiog jį užmiršti, bet nenoriu. Gal negaliu. Gerai, jau gerai, slapta tikiuosi, kad jis susiprotės, kokia aš puiki ir nuostabi ir praregės.Tačiau kažkas labai įkyriai man každa, kad jis nenori ir Tu, Marija, jo nepriversi. Negalima taip, paleisk. paskaudės ir praeis.
Aš tiesiog noriu būt vėl laiminga, be visokių tokių dvejonių ir skaudulių.