Norėjosi man vakar šaukti išėjus iš kirpyklos. Štai ir jis- mano pirmasis kartas prancūzų kirpykloje. Jau numaniau, kad kirpėjos nekalbės angliškai, taip, žinoma, ir nutiko. Kažkaip stebuklingai paaiškinau, ko noriu, o tada, kai kirpėja veidrodyje pradėjo manęs klaust kokį ilgį palikt, man kažkas nutiko... Galima tai vadinti proto aptemimu, savotišku kirpyklos pasiilgimu ar dar kaži kuo, bet , uh, aš esu bėda. Kodėl? Nes paskutinę minutę paprašiau plaukus gerokai patrumpinti ir.... Ir. Iš kirpyklos išėjau labai jau trumpais plaukais ( vos , vos siekia pečius).
O tada jau man prasidėjo- KODĖL , na kodėl aš tai padariau?
O dar visur pradėjau pastebėti tas ilgaplaukes.....
Uh.... jaučiuosi siaubingai negraži. Juk mano ilgieji, mielieji, ir jau pasiilgtieji, plaukai buvo mano stiprybė.
Ech, pasiilgau SAVO kirpėjos, kuri man tiesiog nusišypsotų, 5 kartus paklaustų ar aš TIKRAI noriu tokio ilgio, aš pradėčiau abejoti ir viskas būtų kaip buvę ;DDDD.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą