2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Ir kodel visada va taip.

O jeigu taip imt ir pradėt rašyti super atvirai? Ar kas skaitytų, ar man būtų geriau? Paleisti visas dvejones kažkur toli, toli.
Kartais juk visai gerai yra paskaityti kitų makalynes, tada atsiranda tas " ach, mano gyvenimas atrodo visai net gerai, palyginus su jos" jausmas. Žinau, skamba bjauriai, bet pripažinkim, taip juk būna, tiesa?

Aš vis bandau susikoncentruot ties kokiu vienu ( ar dviem ) svarbiu ( svarbiais) dalyku, bet visada būnu išblaškoma. Tada labai dejuoju, panikuoju, verkiu. Atsiranda visi tie " ak, ak, nieks manęs nemyli" dalykai.
Vargina siaubingai. Pastoviai ieškau savęs, bandau suprasti žmones, dramatizuoju kaip reta.
Bet, pamažu, pradedu grįžti ties susikoncentravimu. O tada ir vėl bumbteli - šį kartą tai sena simpatija, kuri dabar tieks maksimum režimu ir, deja, vienpusė, kaip labai jau dažnai man nutinka. Aš ties ta riba, kai puikiai suprantu, kad protingiausia yra paleisti visas viltis ir tiesiog jį užmiršti, bet nenoriu. Gal negaliu. Gerai, jau gerai, slapta tikiuosi, kad jis susiprotės, kokia aš puiki ir nuostabi ir praregės.Tačiau kažkas labai įkyriai man každa, kad jis nenori ir Tu, Marija, jo nepriversi. Negalima taip, paleisk. paskaudės ir praeis.
Aš tiesiog noriu būt vėl laiminga, be visokių tokių dvejonių ir skaudulių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą