kelios

Kiek jums reikia laiko, kad gerai pažintumėte žmogų?
O kaip gerai pažįstame savo draugus?
Kaip gerai jie pažįsta jus?

Aš visada maniau, kad esu paprasta kaip 5 kapeikos. Bet štai kelio šiokie-tokie nesusipratimai irrrrr. Ir pasirodo, kad egzistuoja minimum dvi skirtingos Marijos. Atrodo jos vienodai, bet jau charakteris!

Viena, yra bjauri egoistė. Artimą draugą prisimenanti tik tada, kai jai bloga. Visais kitais momentais dingstanti, netinkamai reaguojanti į vieną ar kitą įvykį. Toks savotiškas beširdis kvaišalas-maišalas.

Antroji gana dažnai šypsos, nemažai juokauja. O ir tuos "mean" juokelius paprastai tiesiog praleidžia pro šalį. Gal todėl aplinkiniai nustemba, vos tik ji sureaguoja kiek širdingiau ar tiesiog neturi nuotaikos. Dramatizuoja ji mat. Šypsotis reik, o ne verkti.

Trečioji. O ką trečioji? Pavargo mergaitė amžiais kažkam kažką įrodynėt. Kad viskas jai gerai, slėpti, kad ji ir vėl nusivylė, nesulaukusi žinutės. Kad ji super laiminga ir viskas jai gerai.

vakaras

Uch, visą šią savaitę buvau namie. Visgi nenuėjau sekmadienį į darbą ir gavau nedarbingumo lapelį iš daktaro. Taigi, kiurksojau ant sofos, žiūrėdama "Pretty little liars".
O štai vakar važiavau vakaroti su Julia, Gul ir Ymane. Tai buvo paskutinis Julios vakaras Paryžiuje ( dabar - namo į Švediją, o po savaitės jos laukia nauji nuotykiai Australijoje).
Labai keista ir nesuvokiama, kai išvyksta geriausia draugė. Su ja smagu ir maistą parduotuvėje pirktis, plepėti valandų valandas ir linksmintis vakarėlyje. Dabar likau viena.
Bet, G. dar sunkiau- juk išvažiavo jo mergina, o jie taip ir liko ties "nežinia kada dabar susitiksim".

Vakarykštis vakaras buvo labai mielas- prisiminimai, gera muzika, šampanas ir sausainiai :)
Plius ir mažam mielam moliūūūūgėliui nupiešėm veidą.
Ech, patinka man tokie vakarai.
Pasiilgsiu jų labai.

boys lie- poke them in the eye

Kartais mintys ir emocijos būna tokios stiprios, kad neleidžia užmigti. Net tada, kai žinai, kad to miego liko vos 4 valandos.
Jau kelis mėnesius vienas vaikinas flirtavo, savotiškai "kabino", pagaliau prasitarė, kad patinku. Atrodė, kad mes kažkur judam, kad esame vienas kitam įdomūs.
Šįvakar, net gerai nežinau kodėl, bet jis man tiesiog išklojo, kad manimi jis taip savotiškai naudojosi norėdamas sukelti pavydą kitai merginai.
Ar reikia sakyti, kad tai mane labai įskaudino? Savotiškai mestelėjo mane į tuos laikus, kai tikėjau, kad esu tik kažkas, bet niekada toji, kuria būtų norima domėtis. Dėti tam tikras pastangas atkreipiant mano dėmesį. Pakovoti dėl manęs. Gerai pagalvojus, turbūt, nebuvo ne vieno, kuris tikrai kovojo. Arba aš pirmoji parodydavau dėmesį, arba ... Arba buvau tiesiog ta, dėl kurios neverta stengtis.
Nors, pala... Kodėl buvau?
Akivaizdu- vis dar esu.

velirvelirvel

Še tau , kad nori.
Senatvė beldžias į duris ;D.
Praleidau labai intensyvią savaitę ( naktynėjimai su 2 aplankyti atvykusiom draugėm, mūsų mylimas " Truskel", tada darbas, mažai miego) ir štai vėl susirgau.
Šįkart net buvau pasiryžus eiti pas gydytoją, bet, bet mano 'laimei' sekmadieniais toji poliklinika ( ar kažkas tokio) nedirba.
Tenka kentėti skausmus, kosulį ir uh, kalbėti laaaaaabai tyliai, nes visai praradau balsą!!!

Tikrai nesinori man į darbą....

Nuoširdžiai

Visi mes žinom, kad nieko gero nelauk po 02.00 nakties...
Tada visos mintys, idėjos ir pasakyti žodžiai įgauna dvigubą prasmę ir galią.
Įskaudina ar pradžiugina. Viskas stipru.
Ryte, po miego, tai savotiškai nublanksta. Dažnai apie tai daugiau niekada ir nebekalbam. Atsiranda toks lyg dvipusis susitarimas " nieko nebuvo pasakyta".
Kartais, tik KARTAIS tai į gerą.

Štai ir sėdžiu ( jau senokai po 02.00...). Namai miega, ant stalo kalnas šokolado popieriukų, o galvoj košė.
Niekada nebuvau labai jau tvarkinga, bet visada tvirtai tikėjau, kad bent jau mano mintys tvarkingai sudėliotos į lentynas. Maniau, kad perpratau sistemą, kad tikrai žinau, ko noriu, kaip to pasiekti ir kad galiu.
Bet prieš kelias savaites mama paklausė, kokia mano ateities vizija, apie ką gi aš svajoju ir... Aš tik prabambėjau, kad nieko aš nenoriu, nieko man nereikia. Nustūmiau šį klausimą kažkur giliai, pasinėriau į darbą, kitų problemas ir apsiklojau nuovargiu.
Dabar suprantu, kad visai tai ne aš. Kad pamečiau save kažkur ten- santykių su Nicolas pabaigoje... Tada svarbu buvo juos išsaugoti, vėliau- išgydyti savo sudaužytą širdį, tada- prasidėjo  kova tarp "aš galiu būti laiminga ir vieniša" ir " ach, kurgi tas vienintelis". Trumpai tariant knisaus tarp jausmų, dažnai, oi kaip dažnai kažkokių paviršutiniškų ir tokių niekam nereikalingų. Svajojau sau apie naują romaną. Atrodė, tada vėl viskas bus gerai, juk mane kažkas mylės. Va, kas buvo mano galvoj visą šį laiką!
Net šiurpas krečia. Užtat dabar praeities svajas ir tikslus matau jau visai kitaip. Jie tokie banalūs, nerealūs ir, kažin, ar aš to vis dar noriu.
Manau, pats metas susipažinti su tikrąja naująja manimi. Ji man ir pašnabždės naujus mūsų siekius.

iwilltry

Šias kelias savaites per daug girdėjau ir buvau priversta domėtis kitais. Ką, kiti galvoja, ko nori, ką jaučia.
Namiokai ( abu) su savom dramom, draugai. Taip pamažu ir pati nugrimzdau kažkur į pilkumą ir niūrumą.

O dabar, kai jau labai tvirtai nusprendžiau, kad galvos sau vyrais ir vaikinais nekvaršinsiu. Kitų "meilės" istorijas klausysiu principu " pro vieną ausį įėjo, kitą išėjo" ir visą savo dėmesį ir energiją nukreipsiu į kitus dalykus.
Tokius kaip darbas ir knygos. Prikaupiau tiek visokio skaitalo, turėk tik laiko ir noro. Pagaliau atrodo, kad turiu juos abu :) .
Dar rimtai svarstau pasidaryti tokį savotišką norų, siekių ar tikslų sąrašą ir pasikabinti ant sienos. Kad neužsimirštų ir nenusėstų kur giliai. Reikia tik susipirkti visas kanceliarines priemones !

i hate fridays

Na, ne(be)patinka man penktadieniai.
Jie pilni neaiškaus laukimo, amžiais besikeičiančių planų ir dažniausiai nuobodulio.
Taip, taip, o juk tai vienas iš mano laisvadienių.

Ai, kažkaip visai praradau motyvaciją. Tik dirbu ir laukiu.
Ko laukiu? Geras klausimas, pati jau, greit nežinosiu.