Namučiai

Taigi, nusprendžiau šį savaitgalį visgi praleisti namie, todėl jau vakar grįžau į Klaipėdą. Namie pabūti gera- tėvai lepina skanumynais ir papildoma dėmesio doze, kaip bonusą gaunu tokias mamos pastabas kaip : " Vaje, kaip tu užaugai!" arba " Atrodai tokia suaugusi". :) Ech, kad ir kaip jie kartais stengiasi to neparodyti, tiesa akivaizdi- tėvai manęs pasiilgo. O ir aš jų pasiilgau- kitaip juk nebūčiau grįžusi.

Džiugu, kad ir triušis su katinu manęs neužmiršo. Pastarasis net naktį kartu miegojo :D.

Kažkaip šiandien spėjau nemažai visko nuveikti : padėjau mamai apsipirkti, aplankiau močiutę, susitikau su draugais ( Ieva- Pieva nupešė man ant riešo saulutę su chna ( kaip jie rašosi?! :D) dažais), pabuvojau prie jūros. Ši buvo labai rami, bet , kaip visada, graži :).

Man patinka vaikščioti Klaipėdos gatvėmis. Einu, šypsausi ir jaučiuosi čia tokia sava. Vilnių dar teks labiau prisijaukinti ;) O gal tai jis mane prisijaukins? :D

Nekreipiant dėmesio į pradžią

Och, aš šiandiena kažkokia suirzusi ir pavargusi. Čia lyg savotiškas mano poilsis. Iš visų jėgų tvardaus, kad ir vėl nepradėčiau dejuot, kaip man viskas blogai ( greičiausiai, čia tik šiandien man taip atrodo).
Nuotaiką sugadino anglų užduotis, tiksliau tas laikas, kurį sugaišau ją atliekant- vis tiek neesu rezultatu patenkinta.
Tada keista universiteto sistema, kurios dar neperpratau- taip laukiu savo menotyros pagrindų paskaitų, o jų kaip nėr, taip nėr.

Ir kaip visada- vyrai. Jų niekaip niekaip nesuprantu.Atrodo viskas gerai, o tada bac! Ir užplaukia jiems kažkas. Ir tegu man dar koks draugas pabando paaiškinti, kad moteriška logika yra kažkas nesuprantamo. Juk jie patys kaip kokie degtukai- greit užsidega, greit ir užgęsta. Na, pasvarstykim- vieną dieną nori būt globojami ir giriami, kita -kartu ironizuoja, trečią- negali be tavęs gyventi, o galų gale viskas baigiasi, hm, (kuo?) dažniausiai tiesiog baigiasi :D. Bet, ech... mes visgi dėl jų alpstam :DDD

O dabar mažiau skausminga tema: turiu nuspręsti, kur praleisti šį savaitgalį:

a) namie, pas mamą

b) Latvijoj pas tetą

Dėlioju pliusus ir minusus, kaip nors nuspręsiu :)

Būtų gerai rasti žmogų, kuris nepatingėtu arbatos padaryti :D.

Ir dar

Taip ir nepasidalinau savo vakarykštės dienos įspūdžiais. O aš vakar pirmą kartą statistavau ( taip, nemokamai). Na, ne filme, bet visgi įdomu. Vyko dainuojamosios poezijos festivalis, o mums reikėjo persirengti senoviniais rūbais ir taip atrodant vaikščioti po centrą. Tokia savotiška patirtis :D Ir vėl- gaila, kad neturim čia fotiko- buvo ką nufotografuoti ;).

Vėliau smagiai pasėdėjom ( Dovilė ir aš) Katedros aikštėj ant suoliuko, valgydamos Makdonaldo maistą- kažkodėl praeinantys žmonės keistai šypsojosi ( buvom jau su savais rūbais). 

Po savo žioplos nesėkmės su tuo sijonu, kur turėjau pirkti iš merginos, nusprendžiau,kad man lemta turėti tą savo brangųjį svajonių sijoną. Nuėjau į parduotuvę, radau jį ir dar akį patraukė kitas, todėl prigriebiau pasimatuoti juos abu. Ir ką jūs manot? Svajonių sijonas atrodė tikrai prastai, užtat tas atsitiktinis! Man taip patiko,kad nusipirkau jį ir dabar esu labai laiminga :). Tiesa, toji mergina, kuri pati siuva fantastiško grožio sijonus, buvo labai maloni ir sutiko mano pražiopsotą sijoną atsiųsti man paštu :) Taigi, greitu laiku gal turėsiu net du gražius sijonukus :). Planas : " Mažiau kelnių- daugiau suknelių/sijonų" sėkmingai vykdomas :)

O šiandien pietums valgėm virtas bulves su grietine ir druska. Toks tikras naminis maistas.Taip, gal kiek studentiškas. Bet man labai primena vakarus namie. Dar pirmą kartą savarankiškai skalbėm ( ach, tas išpaikintas jaunimas :D). Pavyko- nieks nesusitraukė ir nenusidažė, nors nesu tikra dėl pižaminio megztinio- atrodo kažkoks žalsvas :D

Labas labas labas ryyytas!

Čia namie truputi šaltoka. Bet turėjom labai geltonus pusryčius :) Dabar žvilgsnis kryptelėjo į palangę, kur stovi mano guašu ištepliotas vazonėlis, kuriame auga mamos man pasodintas augalas. Mes jį vadiname "pinigų medžiu"- mat lapeliai panašūs į monetas :D Gėlė lyg ir turėtų suteikti mano šitam būstui jaukumo ( mama dar pajuokavo,kad gal pinigų atneš- bet jų kaip nėr, taip nėr :D), o man atrodė, kad tiesiog būdama toli nuo namų turėsiu kuo rūpintis. Tik kažkaip tas mano rūpestis nepasireiškia, gerai jeigu nepamirštu jos palaistyt... Bet pažadu ištaisyti šį nesklandumą :)

Gaila, kad čia neturiu fotoaparato- tiek daug ką turiu nufotografuoti- mūsų pusryčius, kambarį, savo gėlę, vietas, kurias lankome, netvarką. Ech, reiks kažką sumąstyti...

šiandien

Šiandien ryte, važiuojant namo ir klausantis Michael’o Jackson’o “Will you be there” toptelėjo tokia mintis, kad visgi toks dalykas kaip likimas egzistuoja. Matyt, man buvo nelemta įstoti į leidybą ir lemta įstoti ten, kur studijuoju dabar. Nes, bent jau dabar, jaučiuosi labai savo vietoje. Man visai patinka paskaitos, universitete jaučiuosi gerai, o ir grupiokai (tfu tfu tfu) tokie faini :).

O dar galiu pasakyti, kad Gedimino prospektas ryte atrodo labai žaviai. Toks tylus, ramus, tuščias ir jaukiai gražus.

Oi, bet labai negražiai gavosi man su sijonu… Per vėlai parašiau tai mergaitei, kuri jį parduoda. Taip nesmagu man dabar prieš ją… ( Gal tai reiškia, kad man lemta turėti tik tą, savąjį brangųjį svajonių sijoną? :D ).

M.I.T.M.

Mano studentiškas gyvenimas persikrausto čia. Savąją senąją mantą atsinešu kartu :)

Mano draugė Elzė sako, kad man reikia rašyti. Na, ne todėl, kad turėčiau super talentą, o tiesiog. Mat taip tikrai lengviau išdėlioti savo mintis į savotiškas “lentynėles” . Turiu aš ir popierinį gražų dienoraštį, bet čia rašosi lengviau:)

Taigi. Kelias šias dienas jaučiausi labai nekaip- viena tam dideliam ( bent jau man jis didelis) mieste, draugai dingę arba pasilikę Klaipėdoje, neturiu net su kuo pakalbėti taip gyvai. Universitete vis dar ” mezgame” tas naujas pažintis, tai juk neapkrausi žmogaus savom bėdom ir džiaugsmais. Ir, šiaip, nesmagu būna užkrauti visas nesėkmes kitam… O tų nesėkmių šiuo metu turiu pakankamai ( ir mažų, ir didelių).

Bet ši diena kitokia- gal dėl to, kad susitikau su ilgai matyta Elze ir mes nuoširdžiai pasidalinom savais išgyvenimais, gal dėl to, kad radau daug smagių paveiksliukų ir jie kažkiek pakėlė man nuotaiką, gal padėjo mini pasivaikščiojimas. Nuo centro iki namų eiti man toli, todėl važiuojant namo aš išlipau keliom stotelėm vėliau ir ramiai, neskubėdama grįžau.  Man patinka vaikščioti. Einu, stebiu aplinką, žmones, įsiklausau į mane supančius garsus. Tai savotiškas manasis poilsis.

Dar ieškojom sijono. To, mano svajonių sijono, kuris yra man, vargšei studentei, per brangus, joks kitas nenurungė. Teks ir toliau jam taupyti.

Svarstau, gal iš namų ( mano tikrųjų) parsivežti ženkliukų dekoravimo reikmenis? Turėčiau , ką veikti ilgais vakarais. Kitas variantas- susipažinti su naujais žmonėmis, deja, bet jis vykdomas super lėtai.