Kas kart , kai man kas sudaužytų ar bent įbrėžtų širdį, parašyčiau dainą, ji taptų super populiari ir būčiau sau turtinga. Bent kokia nauda iš visos šios situacijos būtų.
Pastoviai atsiduriu savotiško "žaisliuko" vietoje. Nusibodo- numeta. O man kas lieka?
Pyktis. Ne ant jo. Ant savęs, kad ir vėl taip susimoviau, kvailai išsilydžiau.
Paskui grįžta tas" na ir nereikia. susitvarkysiu. nieko man nereikia, nes kai nėra, neskaudina.''
aš tiesiog negaliu patikėti, kad ir vėl. VĖL!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą