nauja

O štai ir aš grįžau po savaitgalio Rygoje.
Jeigu dar tiksliau tai po sūnėno krikštynų.
Taigi, dabar aš jau oficialiai esu krikštamote :)
Ir tai taip labai keista, nes jau net man pagaliau prabudo ir suveikė motiniški instinktai :)
Tas mažutis, gražutis ir labai mielas vaikas praskaidrina bet kokią dieną. O nuoširdi (dar) bedantė šypsena pakelia iki debesų :D. Tik man labai gaila, kad nematysiu kaip jis auga.Vis tas atstumas. Kiekvieną kartą atvažiavus jų aplankyti mažylis bus vis kitoks, jau dabar jis keičiasi ir auga dienomis, kartais net atrodo, kad valandomis. Kad ir kaip bebūtų, aš tikrai bandysiu būti jo šeimos dalimi :)
O ir mano pusseserė labai pasikeitė- tapo tokia miela ir rūpestinga mama. Turbūt, net nemoku žodžiais aprašyti, kaip labai man dabar yra įdomu stebėti mažylio pirmuosius gyvenimo žingsnius, pusseserės virsmą mama ir visų mūsų pokyčius ir požiūrį į naują šeimos gyvenimą :)

Hm?

Dah, dah. Pirmasis šio įrašo egzempliorius sėkmingai dingo :D

Taigi, norėčiau, kad tai būtų diskusija, deja, deja, realiam gyvenime su manim visi kažkaip atsisako padiskutuot šiom temom :)

Man tiesiog smalsu:

• Kodėl žiemą taip labai reikia šokolado?
• Kodėl visos neprastos mintys, ateinančios prieš miegą, rytais sėkmingai pradingsta?
• Kodėl vaikinas ( čia turima omeny draugas- vyr.g.) vos susiradęs merginą užmiršta apie tave kaip draugę?
• Ar draugai ( čia lytis nesvarbi) gali atsisakyti ir užmiršti vienas kitą?
• Kodėl pavasaris negali ateiti per vieną naktį?
• Ar man vienai rytais vos atsibudus bumbteli visas šitas tarpusavy nesusijęs minčių spiečius?
• Ar čia kas nors tarstels man nors žodelį?

Taip, aš užsiemu niekais :)
Bet man labai įdomu, todėl laukiu :)

Nepamirškit

Ufff. Pakankamai sunkus man šitas įrašas.

Žinot, gyvenimas toks nenuspėjamas dalykas.
Ir, galbūt, tai skambės kaip kokios senos bobutės šnekos, bet aš tik noriu pasakyti, kad reikia nors kartą sustoti ir pagalvoti apie tai, kas tiktai yra svarbu.
Ir tikrai žinau, kad šitai jau girdėjot  šimtus kartų, bet labai svarbu yra pasakyti savo žmonėms, kad juos mylite, kokie jie jums yra brangūs. Nelaukite ypatingos progos ar dar kažko. Tiesiog pasakykite. Tai praskaidins dieną ir jiems, ir jums. Mums reikia daugiau tikrų teigiamų emocijų.

O!

Labas, labas rytas!

Žinot, šiandien mano galvoje vis sukasi ta pati mintis- gyvenimas daug gražesnis, kai gyveni jį visu 100 procentų.

Todėl daugiau jokių burbėjimų, verksmų ir kažkokio laukimo (???).
Kam laukti stebuklo, kai pati gali jį sukurti?

Mes esame patys gražiausi stebuklai. Patys.

Šalin tą miegą!

Turbūt būtų pats metas įdėti čia kokį naują pranešimą.
Gana ilgai tylėjau, nes niekaip negalėjau suformuluoti savo minčių, o šiandien kažkaip jaučiu, kad man gali pavykti. :)
Nors dar visai nejaučiu pavasario, kažkaip savotiškai prabundu iš savojo "žiemos miego". Taip, taip, jis mane tikrai buvo pasisavinęs. Aš net miegodavau beveik visą dieną... Taip pat buvau gana apatiška beveik viskam ir tiesiog nieko nieko nenorėjau ir neveikiau...
O štai dabar manoji apatija po truputį pradeda trauktis :)
Aš atrandu mėgstamą veiklą, skaitau knygas, žiūriu filmus, vėl pradedu rašyti, keliu sau tam tikrus tikslus, pamažu ruošiu save naujam bendravimui, nuotykiams. Juk negalima, negalima tiesiog taip miegoti.
Todėl labai noriu Jūsų paprašyti- gal žinote kokių veiksmingų būdų kaip greitai ( ir neskausmingai :D ) pabusti iš ilgo, ilgo žiemos miego? :)