Yra kaip yra

" Ana Arkadjevna skaitė ir suprato, bet jai buvo nemalonu skaityti, tai yra sekti kitų žmonių gyvenimo atspindį. Jai pačiai per daug norėjosi gyventi."

( L. Tostoj " Ana  Karenina")

Ši knyga mane ypač žavi. Taip gera VĖL atsidurti tuose laikuose, kai žmonės kalbėjo taip gražiai, kur buvo visai kitos vertybės, kur pareiga, garbė, draugystė reikškė beveik viską.

Ir taip, man irgi nepatinka stebėti kitų žmonių gyvenimus. Ne knygose- gyvenime. Aš irgi noriu gyventi. SAVO įdomų ir visai neskausmingą gyvenimą.

Viena diena

Viena diena. tik viena diena gali atnešti tiek daug.

Džiaugsmą, nuotykių laukimą. TĄ jausmą, kai negali paslėpti išdavikiškos šypsenos, kai be perstojo kikeni ir nori visus apkabinti ir išbučiuoti.


Pyktį ir nusivylimą. Dėl neteisybės, likimo pokštų.


Liūdesį ir vienatvės jausmą. Patį stipriausią norą būti apkabintai ir sulaukti nuoširdaus klausimo : " Kaip tau sekasi?".


Ir, štai, pagaliau atsiranda žmogus, kuris tave nors truputį pralinksmina ir vėl priverčia tikėti, kad viskas dar bus gerai.

Tokia ta MANO diena- nenuspėjama ir jausmingai dinamiška.

Batai ;)

Antrasis mano įrašas skirtas šeštadieniui.
Stebėjau kaip Elzė renkasi batus ( ir išsakiau savo nuomonę ;) )
Ji jų prisimatavo daugybę- ilgų, trumpų, šiltų, beveik vasarinių. Tačiau buvo vieni tooookie. Net nežinau kodėl Elzė į juos atkreipė dėmesį.

" Tokius avi tik pagyvenusios moterys arba gydytojai"- toks mano komentaras apie tuos batus.

Laimei, šių batų Elzė nenusipirko. Bet nusifotografavo su  jais. :)

Užtat įsigijo kelias poras tikrai šaunaus apavo:

• Mėlynus aukštakulnius
• Raudonus aulinukus
• Šviesiai šviesiai rudus suvarstomus batukus
• Ir skirtingo rudumo dar vienus aulinukus :)

Vestuviniai spėjimai :)

Šiandien turiu įdėti net du įrašus ( po vieną kiekvienai savaitgalio dienai).
Padarysiu šiokią tokią išimtį ir pradėsiu nuo sekmadienio.
Mums su draugėmis visada buvo įdomu, kuri gi ištekės pirmoji. Ir štai vakar mes šventėme Karolinos vestuves! Ji- labai labai graži nuotaka, o ir kaip pora jaunikis ir jaunoji atrodo tiesiog puikiai. Dar kartą juos sveikinu :).
Restorane laukdamos ką tik iškeptos šeimos, mes su draugėmis prisiminėme senuosius savo spėjimus, tačiau šį kartą nusprendėme juos užrašyti. Spėjome kuri ir kelintais metais švęs savo vestuves. Tiesa, vėliau dar paklausiau Karolinos spėjimų apie mūsų ateitį :D.




Taigi, pradėsiu jau nuo žmonos Karolinos prognozės :
Ji teigia, kad kita bus Gintarė, kuri vestuves švęs 2011 metais.
Toliau tekėsiu aš ir tai bus 2012metais.
Taip pat 2012 metų pabaigoje turėtų ištekėti Dovilė.
Na, o 2013 metais ateitų ir Rasos eilė.


Gintarė spėjo, kad antroji mūsų nuotaka bus Rasa, kuri ištekės 2012 metais.
Toliau būtų pačios Gintarės eilė ir ji tekėsianti 2014 metais.
Po jos- aš 2015 metais.
O Dovilė ištekės 2020 metais.


Rasa mano, kad pirma bus Gintarė, kuri vestuves švęs 2012m.
Tada ištekės Dovilė 2013 metais.
Po metų ( 2014) nuotaka jau būtų pati Rasa.
O aš ištekėčiau 2015 metais.


Dovilė teigia, kad 2012 metais ištekės Rasa.
Sekanti bus Gintarė 2013 metais.
2015 metais ištekėsianti pati Dovilė.
Aš- taip pat 2015 metais tik truputį vėliau.


Na,o aš spėju, kad kitos bus Dovilės vestuvės, kurios įvyks 2012 metais.
Paskui švęsime Rasos sutuoktuves 2013 metais.
Gintarės vestuvių sulauksime 2015 metais.
Manųjų- 2017metais.


Labai įdomu, kuri gi iš mūsų yra arčiausiai tiesos :)

Pasiilgau

Pasiilgau Savo Draugų. Ne šiaip krūvos pažįstamu, bet TIKRŲJŲ savo draugų. Tų, su kuriais man gera juoktis, plepėti, kritikuoti, tylėti.  Tų, kurie pasidalina savo džiaugsmais ir bėdomis. Tų, kurie rūpi man ir kuriems rūpiu aš. Su kuriais susipykus, aplanko bjaurus netekties ir sutrikimo ( kartais pykčio) jausmas. Tų, kurie visai čia pat ir tų, kurie dabar toli ( kitas miestas, kita šalis).

Gaila, bet pasirodo mes neturim tokios bendros bendros nuotraukos. Arba aš šitam kompe neturiu. Nepykit, ko nėra nuotraukoje...

Pasiilgau savo pusbrolio. Jis mane pralinksmina, palaiko visas mano idėjas, kartu susivienija argumentuojant mūsų požiūrį tėvams. Jis mano vyresnysis brolis, kurį matau, deja, labai retai.

Pasiilgau jūros. Jos didybės, galingų bangų. Pagarbos, baimės ir susižavėjimo, kai stebi ją tokią stiprią ir nenuspėjamą.

Pasiilgau savo katino. Kaip jis rytais mane žadina, kaip kanda į ranką ir kaip guodžia, kai jaučia, kad man liūdna.

Pasiilgau triušio. Jo krebždesio ir nosies atžymų ant lango.

Ir jau pasiilgau vasaros. Tada nereikia svarstyti, ką apsirengti, kad būtų ir šilta, ir gražu. Tada dienos būna ilgesnės, žmonės mažiau skuba ir daugiau šypsosi. Ir, žinoma, tada būna šilta.

Mano nesėkmių dešimtukas

Tyliai, ramiai buvau sau pasižadėjusi,kad blog'e nerašysiu tada, kai man bus liūdna, pikta ar pan. Na, neapkrausiu tinklo dar viena neigiamų emocijų doze. Tačiau geriau pasvarsčius pagalvojau, kad kartais paskaičius apie kito žmogaus mažas ar dideles ( juokingas ar nelabai) nesėkmes, supranti, jog tu neesi visai jau toks nevykęs. Dar tai stebuklingai padeda suprasti, koks esi laimingas, ir kaip tau gera :)

Štai todėl aš ir laužau savo pačios pažadą ;)

Visų pirma, dienos, kai mažai miegu man visada būna prastos- urzgiu, zyziu, burbu, murmu- ir taip visą dieną. Šeimos nariai jau priprato ir stengiasi nekreipti dėmesio, tačiau kiti nuo tokios manęs nėra apsaugoti. Net aš pati neesu.
Antra- jau kelias dienas nesugebu normaliai bendrauti su mama. Susiginčiju su ja telefonu ar skaipu. Ji paklausia kokio visai nereikšmingo dalyko ir aš siaubingai susierzinu. Keista, juk turėčiau labai jos pasiilgti ( taip ir yra) ir būti pačia dėmesingiausia dukra.
Trečia- nerandu darbo. Ieškau, vaikštau, rašau, bet visur girdžiu " Ačiū, mes jums paskambinsime". Tiesa, kartą "sėkmingai" praleidau nežinomo numerio skambutį. Kadangi, numeris paslėptas perskambinti negalėjau. Va ir galvok, dėl darbo čia buvo ar ne.
Ketvirta- aš tiesiog fiziškai negaliu prisiversti mokytis. O juk pasižadėjau sau pabandyti gauti stipendiją. Vos tik atsisėdu prie knygų randu tūkstančius neatidėliotinų darbų, visai nesusijusių su mokslais.
Penkta- negaliu atsikratyti jausmo, kad kažkaip pamažu atstumiu savo draugus. Nežinau kodėl, svarbiausia, net nenoriu to daryti.
Šešta- atidarydama arbatos pakelį įsipjoviau į pirštą. Menkniekis, bet sugebėjo šiandien sugadinti man nuotaiką.
Septinta- mano gėlė visai neauga. Prašom, negi net gėle nesugebu pasirūpinti?
Aštunta- vis dar nesutaupiau nė cento. Čia net komentaro nereikia.
Devinta- nors bute, kuriame dabar gyvenu, jau šildo, man vis tiek šalta. Nepadeda nei pledas, nei vilnonės kojinės ar litrai karštos arbatos :D
Ir dešimta- Žinot tą paveiksliuką iš filmų apie kaubojus, kuro rodo dykumą, kurioje karts nuo karto prarieda kažkoks krūmas? Tokia visiška tuštuma. Tai va- toks paveiksliukas vyrauja ir mano blog'e- nei komentarų, nei lankomumo. Žinau, žinau reikia reklamuotis, bet taip nori išsaugoti bent minimum anonimiškumo.O tarkim pasiskelbus, kad ir veidaknygėj toks dalykas visiškai dingsta.

Toks štai mano knyslius.

Čiuž.

Savaitgalis nenumaldomai artėja į pabaigą. Buvo gana įdomus. Tik ,štai, negaliu nustoti stebėtis Vilniaus transporto sistema :D Taip vakar, 4.00 ryto išėjusios iš "Lofto", turėjom vos du pasirinkimus- važiuoti su taksi arba eiti pėstute. Mes,žinoma, pasirinkome antrąjį variantą. Kaip visada, pakeliui nusipirkome Makdonaldo maisto :D




 Buvo labai šalta,o ir iki pirmojo autobuso reikėjo laukti visą valandą. Didvyriškai pralaukėm ir namo grįžome visiškai sušalusios :D Ir tas "sušalusios" skamba jau ne pirmą kartą. Ech, Klaipėdoje bent maršrutiniai važiuoja visą parą :)


O šiandien draugiškai susitvarkėm: skalbėm, siurbliavom, plovėm indus, sudėjome daiktus į savas vietas ir sutvarkėme jūrų kiaulytės narvą :). Rezultatą galima matyti nuotraukoje :D
Raskite 5 skirtumus ;)

Filmavimas

Ohoho kokia įdomi šiandiena  buvo mano diena! Kartu su kambarioke ėjome statistauti. Filmavo ledo ritulio varžybų epizodą, taigi buvome taip vadinamoje "masofkėje" sirgalėmis. Kadangi viskas vyko Ledo arenoje, siaubingai sušalome ir per 5 valandas išalkome, todėl labai laukėme pertraukos. Per ją mus visus pamaitino, susišildėm gerdamos kavą ir su naujomis jėgomis ( dar 6 valandoms :D) grįžome filmuotis kituose epizoduose :). Buvo labai įdomu stebėti visą kūrybinės grupės, aktorių bei dublerių darbą. O ir pačiai jaustis nors mažyte filmo dalimi labai smagu :) Na, o dabar labai smalsu pamatyti galutinį rezultatą :).

Taip pat labai maloniai nudžiugino faktas, kad vis dar yra tokių paslaugių vaikinų. Vienas filmavimo metu geraširdiškai pasiūlė savo kavos ( ir vėl buvome spėjusios pavirsti į ledą), o kitas paslaugiai užleido vietą eilėje prie užmokesčio už filmavimą :). Šio vaikino poelgis ypač malonus, kadangi 400 žmonių minia, trokštanti atsiimti savo uždarbį, toli gražu nėra tokia jau draugiška ir maloni. Visi skuba, stumdosi, spaudosi ir rūpinasi tik savimi.

Taigi, nors spėjau daugybę kartų nežmoniškai sušalti, paburbėti dėl 700-ojo dublio, pastovėti ilgoje eilėje prie arbatos ar kavos aparatų, prakeikti save, kad neužsimoviau vilnonių kojinių, patyriau smagų nuotykį, įgijau šiokios tokios patirties, pamačiau filmo kūrimo virtuvę ir vėl pradėjau tikėti geraširdžių vaikinų egzistavimu :D Šią dieną su didžiausiu malonumo vėl pakartočiau, o ir statistauti ateityje dar norėčiau :).

Va taip va :)

Vakar labai smagiai grįžau į Vilnių. Beveik visi buvom tarpusavy nepažįstami studentai, bet gana greit radom bendrų temų :) Keista, tačiau jaučiausi visai rami dėl fakto, kad keliauju su man visai nepažįstamais žmonėmis.
Matyt, visgi, kažkiek pasikeičiau- prieš kokius metus man būdavo net baisu pagalvoti apie tokią kelionę.

Kadangi Ieva laukia mano įrašo apie mūsų vakarą "Roxy", tai jį dabar ir aptarsiu. Mūsų kompanija taip dažnai  lankosi šiame klube, kad jis man buvo jau kaip reikiant pabodęs, tačiau turiu pripažinti, kad vakarą praleidau tikrai smagiai. Tai įrodo mano vėlyvas ( o gal tiksliau ankstyvas) grįžimas namo.Nematyta publika, gera muzika -prisišokom, prisijuokėm- ačiū, merginos, už šaunų vakarą ;). Iki šiol prisimenu tą Spragtuką, nes taip šokančio ir stipriai save mylinčio vaikino senokai nemačiau :D


O šiandien linksmai praleidau dieną su Ginte. Užkandom, pasivaikščiojom, paplepėjom, išgėrėm vyno.Labai džiaugiuos ir tikiuosi, kad darysim dar ne vieną tokį susitikimą :). Beje, mes turim vienodus sijonus! 

Vat

Senokai mano galvoje kirbėjusi mintis šiandien labai aktyvi. Todėl sukaupiau paskutinius žvalumo likučius ( o miegas, miegas) ir prisėdau viską užfiksuoti čia.


Deja, mano poreikiai viršija galimybes. Žinoma, ieškau darbo, bet kol kas mano pastangos yra bevaisės ( sulaukiau vieno skambučio iš greito maisto kavinės, tačiau po kelių klausimų išgirdau " Ačiū, mes jums paskambinsime." - akivaizdu- skambučio nesulauksiu). Todėl nusprendžiau, kad reikia pradėti mini taupymo akciją :D Tokias bandžiau jau ne kartą, ir visos jos sužlugdavo... O čia pagalvojau, kad jeigu pasiskelbsiu viešai ( nors nežinau ar dienoraštį kažkas išskyrus mane dar skaito), tai jau nebus taip lengva viskas mesti, pirmai silpnumo akimirkai pasitaikius.


Viskas labai paprasta- man tik reikia sumažinti šių dalykų vartojimą:

• Valgyti mažiau šokolado
• Vengti greito maisto
• Nepasiduoti mergaitiškai ( ir vaikiškai) prigimčiai ir nepirkti visokių nereikalingų niekučių, pvz.: lipdukų, užrašų knygelių, tūkstantojo lūpų balzamo ir pan.
• Mažinti ( ar bent trumpinti) savo pokalbius mobiliuoju telefonu.

Sąrašas nėra didelis, bet manau, kad jis dar bus pildomas.