Mėnulis

-Mom, someday, I'm going to go to the moon. 
- I'm afraid you're too late, son. NASA isn't sending the monkeys anymore. 

Aš manau, kad siekti savų svajonių niekada nevėlu.

Net jeigu kitiems tai atrodo beprotybė.

Draugai

Žinot, visą šią savaitę tik ir dariau, kad burbėjau, gailėjaus ir niurzgėjau.
Aplink mačiau daugybę laimingų žmonių ir tyliai ramiai jiems pavydėjau.
Bet žinot ką? Baigta! Aš turiu daug daugiau nei jie visi kartu sudėjus :)

O, svarbiausia, turiu tai, ko man gali pavydėti kiekvienas :P.
Aš turiu pačius nuostabiausius draugus! "Oi, oi,- pagalvosit jūs, -lyg mes jų neturim."
Taip, bet ar jūsų draugai yra pasiruošę atlėkti pas jus kad ir pačią vėliausią naktį, net tada, kai labai labai tingi?

Ar kikena iš pačių kvailiausių jūsų pokštų?
Ar jūsų draugai nustebins jus kokia miela dovanėle, tik todėl, kad žino, kad jau senokai apie ją svajojot?
Ar jūs sulaukiat sms žinutės 5h ryto: "Atleiski, nespaskambinau, bet ryt būtinai susitikime.Labanakt, myliu." ?
Ar prisimena ir supranta jus net tada, kai esat skirtinguose miestuose, valstybėse?
O gal jie jums atneša skanių naminių pyragėlių, kai sergat?
Gal iškepa nuostabių sausainukų?
Važiuodami, eidami, susitikti su jais jaučiate malonų džiaugsmo virpuliuką?
O, svarbiausia, ar jie išklauso jūsų niurzgėjimų, šąla su jumis kažkur kieme, ar draugiškai baksteli jus kas diena ( visai nesvarbu kaip ;D) ir ar supurto jus būtent tada, kai jums to labai reikia? Ar parodo jums, kad jūsų gyvenimas yra gražus ir ar priverčia jūs susimąstyti, kas jūs būtumėt be jų?

Manieji yra būtent tokie ir dar tūkstančius kartų geresni!
Ir, taip, be jų aš būčiau visai kitokia, bet su jais aš tik geresnė.

Mielieji, brangieji mano draugai, aš jus LABAI myliu!



P.S. Po šimts! Mielieji, pasidarykime kada vieną bendrą nuotrauką :D

Oj ne ! :>

Ech, visi aplinkui TAIP džiūgauja dėl to pirmojo sniego!
O ko? Juk:

• Dabar bus siaubingai šalta ( vaikščiosim raudonom nosim ir sušalusiom rankom,).
• Tas visų mylimas sniegas greit pavirs viena bjauria pliurza.
• O pliurza šlapins ir gadins jūsų mėgstamus batus ( nežinau kaip jūs, bet aš tai dėl to niurzgu).
• Nuo daugybės šiltų rūbų, kuriuos dėvėsime, kad nesušalti, busim panašios/ panašūs į meškas :D.
• Pripažinkim- sušalę žmonės rečiau šypsosi, taigi, gausime mažesnę teigiamų emocijų porciją :).

Man sniegas nepatinka, tačiau visur galima rasti savų pliusų. Juk smagu kartais būna kartu su mama ar geriausia drauge pastatyti kokį sniego senį arba gerti karštą, karštą arbatą, kakavą ar kavą po netikėto ir pasiutusiai smagaus sniego gniūžčių karo :).

Tas sniegas toks dalykas, kuriam vienaip ar kitaip abejingas neliksi :)

Kelias

Kartas nuo karto mane aplanko tas keistas ir truputį kankinantis jausmas. Ne, tai ne meilė ;D.

Tai kažkoks savęs ieškojimas, bandymas suprasti, ko noriu, ar esu ten, kur noriu būti. Tai jausmas, kai žinai, kad turi kažką rasti, bet dar tiksliai nežinai ką.

Ir, štai, aš nuvykau į Prancūziją, dar tiksliau į Paryžių. Och, tai nuostabi vieta! Malonūs ir paslaugūs žmonės ( jie visada šypsosi ir sveikinasi), niekada nemiegantis miestas. Ten yra visko: istorijos, nepakartojamos architektūros, kvapą gniaužiančių meno kūrinių, daugybė parduotuvių ( taip, merginos ;D),stilingų žmonių, meilės, romantikos, nuotykių, to neapsakomo prancūziškumo, kuris tiesiog tvyro ore. Ten yra visko :)

Aš, turbūt, pirmą kartą gyvenime netekau žado ir vos nepravirkau, pamačius Eiffelio Bokštą, Triumfo Arką , Moną Lizą.

Paryžius, tiesiog, yra fantastiškas! Aš labai džiaugiuosi, kad ten pabuvojau ir , manau, kad tikrai dar sugrįšiu :).

O žinot ką supratau šios savo kelionės metu? Radau tą mažytį saulės spinduliuką, kuris gali nuvesti mane prie savų tikslų ar bent jau jų atradimo. Kelionės visada padeda atrasti save. Gal ne visą iš karto, tačiau grįžęs iš kelionės jau esi kitoks. Ir tai puiku. Keliaukite, keliaukite ir dar kartą keliaukite :)

Yra kaip yra

" Ana Arkadjevna skaitė ir suprato, bet jai buvo nemalonu skaityti, tai yra sekti kitų žmonių gyvenimo atspindį. Jai pačiai per daug norėjosi gyventi."

( L. Tostoj " Ana  Karenina")

Ši knyga mane ypač žavi. Taip gera VĖL atsidurti tuose laikuose, kai žmonės kalbėjo taip gražiai, kur buvo visai kitos vertybės, kur pareiga, garbė, draugystė reikškė beveik viską.

Ir taip, man irgi nepatinka stebėti kitų žmonių gyvenimus. Ne knygose- gyvenime. Aš irgi noriu gyventi. SAVO įdomų ir visai neskausmingą gyvenimą.

Viena diena

Viena diena. tik viena diena gali atnešti tiek daug.

Džiaugsmą, nuotykių laukimą. TĄ jausmą, kai negali paslėpti išdavikiškos šypsenos, kai be perstojo kikeni ir nori visus apkabinti ir išbučiuoti.


Pyktį ir nusivylimą. Dėl neteisybės, likimo pokštų.


Liūdesį ir vienatvės jausmą. Patį stipriausią norą būti apkabintai ir sulaukti nuoširdaus klausimo : " Kaip tau sekasi?".


Ir, štai, pagaliau atsiranda žmogus, kuris tave nors truputį pralinksmina ir vėl priverčia tikėti, kad viskas dar bus gerai.

Tokia ta MANO diena- nenuspėjama ir jausmingai dinamiška.

Batai ;)

Antrasis mano įrašas skirtas šeštadieniui.
Stebėjau kaip Elzė renkasi batus ( ir išsakiau savo nuomonę ;) )
Ji jų prisimatavo daugybę- ilgų, trumpų, šiltų, beveik vasarinių. Tačiau buvo vieni tooookie. Net nežinau kodėl Elzė į juos atkreipė dėmesį.

" Tokius avi tik pagyvenusios moterys arba gydytojai"- toks mano komentaras apie tuos batus.

Laimei, šių batų Elzė nenusipirko. Bet nusifotografavo su  jais. :)

Užtat įsigijo kelias poras tikrai šaunaus apavo:

• Mėlynus aukštakulnius
• Raudonus aulinukus
• Šviesiai šviesiai rudus suvarstomus batukus
• Ir skirtingo rudumo dar vienus aulinukus :)

Vestuviniai spėjimai :)

Šiandien turiu įdėti net du įrašus ( po vieną kiekvienai savaitgalio dienai).
Padarysiu šiokią tokią išimtį ir pradėsiu nuo sekmadienio.
Mums su draugėmis visada buvo įdomu, kuri gi ištekės pirmoji. Ir štai vakar mes šventėme Karolinos vestuves! Ji- labai labai graži nuotaka, o ir kaip pora jaunikis ir jaunoji atrodo tiesiog puikiai. Dar kartą juos sveikinu :).
Restorane laukdamos ką tik iškeptos šeimos, mes su draugėmis prisiminėme senuosius savo spėjimus, tačiau šį kartą nusprendėme juos užrašyti. Spėjome kuri ir kelintais metais švęs savo vestuves. Tiesa, vėliau dar paklausiau Karolinos spėjimų apie mūsų ateitį :D.




Taigi, pradėsiu jau nuo žmonos Karolinos prognozės :
Ji teigia, kad kita bus Gintarė, kuri vestuves švęs 2011 metais.
Toliau tekėsiu aš ir tai bus 2012metais.
Taip pat 2012 metų pabaigoje turėtų ištekėti Dovilė.
Na, o 2013 metais ateitų ir Rasos eilė.


Gintarė spėjo, kad antroji mūsų nuotaka bus Rasa, kuri ištekės 2012 metais.
Toliau būtų pačios Gintarės eilė ir ji tekėsianti 2014 metais.
Po jos- aš 2015 metais.
O Dovilė ištekės 2020 metais.


Rasa mano, kad pirma bus Gintarė, kuri vestuves švęs 2012m.
Tada ištekės Dovilė 2013 metais.
Po metų ( 2014) nuotaka jau būtų pati Rasa.
O aš ištekėčiau 2015 metais.


Dovilė teigia, kad 2012 metais ištekės Rasa.
Sekanti bus Gintarė 2013 metais.
2015 metais ištekėsianti pati Dovilė.
Aš- taip pat 2015 metais tik truputį vėliau.


Na,o aš spėju, kad kitos bus Dovilės vestuvės, kurios įvyks 2012 metais.
Paskui švęsime Rasos sutuoktuves 2013 metais.
Gintarės vestuvių sulauksime 2015 metais.
Manųjų- 2017metais.


Labai įdomu, kuri gi iš mūsų yra arčiausiai tiesos :)

Pasiilgau

Pasiilgau Savo Draugų. Ne šiaip krūvos pažįstamu, bet TIKRŲJŲ savo draugų. Tų, su kuriais man gera juoktis, plepėti, kritikuoti, tylėti.  Tų, kurie pasidalina savo džiaugsmais ir bėdomis. Tų, kurie rūpi man ir kuriems rūpiu aš. Su kuriais susipykus, aplanko bjaurus netekties ir sutrikimo ( kartais pykčio) jausmas. Tų, kurie visai čia pat ir tų, kurie dabar toli ( kitas miestas, kita šalis).

Gaila, bet pasirodo mes neturim tokios bendros bendros nuotraukos. Arba aš šitam kompe neturiu. Nepykit, ko nėra nuotraukoje...

Pasiilgau savo pusbrolio. Jis mane pralinksmina, palaiko visas mano idėjas, kartu susivienija argumentuojant mūsų požiūrį tėvams. Jis mano vyresnysis brolis, kurį matau, deja, labai retai.

Pasiilgau jūros. Jos didybės, galingų bangų. Pagarbos, baimės ir susižavėjimo, kai stebi ją tokią stiprią ir nenuspėjamą.

Pasiilgau savo katino. Kaip jis rytais mane žadina, kaip kanda į ranką ir kaip guodžia, kai jaučia, kad man liūdna.

Pasiilgau triušio. Jo krebždesio ir nosies atžymų ant lango.

Ir jau pasiilgau vasaros. Tada nereikia svarstyti, ką apsirengti, kad būtų ir šilta, ir gražu. Tada dienos būna ilgesnės, žmonės mažiau skuba ir daugiau šypsosi. Ir, žinoma, tada būna šilta.

Mano nesėkmių dešimtukas

Tyliai, ramiai buvau sau pasižadėjusi,kad blog'e nerašysiu tada, kai man bus liūdna, pikta ar pan. Na, neapkrausiu tinklo dar viena neigiamų emocijų doze. Tačiau geriau pasvarsčius pagalvojau, kad kartais paskaičius apie kito žmogaus mažas ar dideles ( juokingas ar nelabai) nesėkmes, supranti, jog tu neesi visai jau toks nevykęs. Dar tai stebuklingai padeda suprasti, koks esi laimingas, ir kaip tau gera :)

Štai todėl aš ir laužau savo pačios pažadą ;)

Visų pirma, dienos, kai mažai miegu man visada būna prastos- urzgiu, zyziu, burbu, murmu- ir taip visą dieną. Šeimos nariai jau priprato ir stengiasi nekreipti dėmesio, tačiau kiti nuo tokios manęs nėra apsaugoti. Net aš pati neesu.
Antra- jau kelias dienas nesugebu normaliai bendrauti su mama. Susiginčiju su ja telefonu ar skaipu. Ji paklausia kokio visai nereikšmingo dalyko ir aš siaubingai susierzinu. Keista, juk turėčiau labai jos pasiilgti ( taip ir yra) ir būti pačia dėmesingiausia dukra.
Trečia- nerandu darbo. Ieškau, vaikštau, rašau, bet visur girdžiu " Ačiū, mes jums paskambinsime". Tiesa, kartą "sėkmingai" praleidau nežinomo numerio skambutį. Kadangi, numeris paslėptas perskambinti negalėjau. Va ir galvok, dėl darbo čia buvo ar ne.
Ketvirta- aš tiesiog fiziškai negaliu prisiversti mokytis. O juk pasižadėjau sau pabandyti gauti stipendiją. Vos tik atsisėdu prie knygų randu tūkstančius neatidėliotinų darbų, visai nesusijusių su mokslais.
Penkta- negaliu atsikratyti jausmo, kad kažkaip pamažu atstumiu savo draugus. Nežinau kodėl, svarbiausia, net nenoriu to daryti.
Šešta- atidarydama arbatos pakelį įsipjoviau į pirštą. Menkniekis, bet sugebėjo šiandien sugadinti man nuotaiką.
Septinta- mano gėlė visai neauga. Prašom, negi net gėle nesugebu pasirūpinti?
Aštunta- vis dar nesutaupiau nė cento. Čia net komentaro nereikia.
Devinta- nors bute, kuriame dabar gyvenu, jau šildo, man vis tiek šalta. Nepadeda nei pledas, nei vilnonės kojinės ar litrai karštos arbatos :D
Ir dešimta- Žinot tą paveiksliuką iš filmų apie kaubojus, kuro rodo dykumą, kurioje karts nuo karto prarieda kažkoks krūmas? Tokia visiška tuštuma. Tai va- toks paveiksliukas vyrauja ir mano blog'e- nei komentarų, nei lankomumo. Žinau, žinau reikia reklamuotis, bet taip nori išsaugoti bent minimum anonimiškumo.O tarkim pasiskelbus, kad ir veidaknygėj toks dalykas visiškai dingsta.

Toks štai mano knyslius.

Čiuž.

Savaitgalis nenumaldomai artėja į pabaigą. Buvo gana įdomus. Tik ,štai, negaliu nustoti stebėtis Vilniaus transporto sistema :D Taip vakar, 4.00 ryto išėjusios iš "Lofto", turėjom vos du pasirinkimus- važiuoti su taksi arba eiti pėstute. Mes,žinoma, pasirinkome antrąjį variantą. Kaip visada, pakeliui nusipirkome Makdonaldo maisto :D




 Buvo labai šalta,o ir iki pirmojo autobuso reikėjo laukti visą valandą. Didvyriškai pralaukėm ir namo grįžome visiškai sušalusios :D Ir tas "sušalusios" skamba jau ne pirmą kartą. Ech, Klaipėdoje bent maršrutiniai važiuoja visą parą :)


O šiandien draugiškai susitvarkėm: skalbėm, siurbliavom, plovėm indus, sudėjome daiktus į savas vietas ir sutvarkėme jūrų kiaulytės narvą :). Rezultatą galima matyti nuotraukoje :D
Raskite 5 skirtumus ;)

Filmavimas

Ohoho kokia įdomi šiandiena  buvo mano diena! Kartu su kambarioke ėjome statistauti. Filmavo ledo ritulio varžybų epizodą, taigi buvome taip vadinamoje "masofkėje" sirgalėmis. Kadangi viskas vyko Ledo arenoje, siaubingai sušalome ir per 5 valandas išalkome, todėl labai laukėme pertraukos. Per ją mus visus pamaitino, susišildėm gerdamos kavą ir su naujomis jėgomis ( dar 6 valandoms :D) grįžome filmuotis kituose epizoduose :). Buvo labai įdomu stebėti visą kūrybinės grupės, aktorių bei dublerių darbą. O ir pačiai jaustis nors mažyte filmo dalimi labai smagu :) Na, o dabar labai smalsu pamatyti galutinį rezultatą :).

Taip pat labai maloniai nudžiugino faktas, kad vis dar yra tokių paslaugių vaikinų. Vienas filmavimo metu geraširdiškai pasiūlė savo kavos ( ir vėl buvome spėjusios pavirsti į ledą), o kitas paslaugiai užleido vietą eilėje prie užmokesčio už filmavimą :). Šio vaikino poelgis ypač malonus, kadangi 400 žmonių minia, trokštanti atsiimti savo uždarbį, toli gražu nėra tokia jau draugiška ir maloni. Visi skuba, stumdosi, spaudosi ir rūpinasi tik savimi.

Taigi, nors spėjau daugybę kartų nežmoniškai sušalti, paburbėti dėl 700-ojo dublio, pastovėti ilgoje eilėje prie arbatos ar kavos aparatų, prakeikti save, kad neužsimoviau vilnonių kojinių, patyriau smagų nuotykį, įgijau šiokios tokios patirties, pamačiau filmo kūrimo virtuvę ir vėl pradėjau tikėti geraširdžių vaikinų egzistavimu :D Šią dieną su didžiausiu malonumo vėl pakartočiau, o ir statistauti ateityje dar norėčiau :).

Va taip va :)

Vakar labai smagiai grįžau į Vilnių. Beveik visi buvom tarpusavy nepažįstami studentai, bet gana greit radom bendrų temų :) Keista, tačiau jaučiausi visai rami dėl fakto, kad keliauju su man visai nepažįstamais žmonėmis.
Matyt, visgi, kažkiek pasikeičiau- prieš kokius metus man būdavo net baisu pagalvoti apie tokią kelionę.

Kadangi Ieva laukia mano įrašo apie mūsų vakarą "Roxy", tai jį dabar ir aptarsiu. Mūsų kompanija taip dažnai  lankosi šiame klube, kad jis man buvo jau kaip reikiant pabodęs, tačiau turiu pripažinti, kad vakarą praleidau tikrai smagiai. Tai įrodo mano vėlyvas ( o gal tiksliau ankstyvas) grįžimas namo.Nematyta publika, gera muzika -prisišokom, prisijuokėm- ačiū, merginos, už šaunų vakarą ;). Iki šiol prisimenu tą Spragtuką, nes taip šokančio ir stipriai save mylinčio vaikino senokai nemačiau :D


O šiandien linksmai praleidau dieną su Ginte. Užkandom, pasivaikščiojom, paplepėjom, išgėrėm vyno.Labai džiaugiuos ir tikiuosi, kad darysim dar ne vieną tokį susitikimą :). Beje, mes turim vienodus sijonus! 

Vat

Senokai mano galvoje kirbėjusi mintis šiandien labai aktyvi. Todėl sukaupiau paskutinius žvalumo likučius ( o miegas, miegas) ir prisėdau viską užfiksuoti čia.


Deja, mano poreikiai viršija galimybes. Žinoma, ieškau darbo, bet kol kas mano pastangos yra bevaisės ( sulaukiau vieno skambučio iš greito maisto kavinės, tačiau po kelių klausimų išgirdau " Ačiū, mes jums paskambinsime." - akivaizdu- skambučio nesulauksiu). Todėl nusprendžiau, kad reikia pradėti mini taupymo akciją :D Tokias bandžiau jau ne kartą, ir visos jos sužlugdavo... O čia pagalvojau, kad jeigu pasiskelbsiu viešai ( nors nežinau ar dienoraštį kažkas išskyrus mane dar skaito), tai jau nebus taip lengva viskas mesti, pirmai silpnumo akimirkai pasitaikius.


Viskas labai paprasta- man tik reikia sumažinti šių dalykų vartojimą:

• Valgyti mažiau šokolado
• Vengti greito maisto
• Nepasiduoti mergaitiškai ( ir vaikiškai) prigimčiai ir nepirkti visokių nereikalingų niekučių, pvz.: lipdukų, užrašų knygelių, tūkstantojo lūpų balzamo ir pan.
• Mažinti ( ar bent trumpinti) savo pokalbius mobiliuoju telefonu.

Sąrašas nėra didelis, bet manau, kad jis dar bus pildomas.

Namučiai

Taigi, nusprendžiau šį savaitgalį visgi praleisti namie, todėl jau vakar grįžau į Klaipėdą. Namie pabūti gera- tėvai lepina skanumynais ir papildoma dėmesio doze, kaip bonusą gaunu tokias mamos pastabas kaip : " Vaje, kaip tu užaugai!" arba " Atrodai tokia suaugusi". :) Ech, kad ir kaip jie kartais stengiasi to neparodyti, tiesa akivaizdi- tėvai manęs pasiilgo. O ir aš jų pasiilgau- kitaip juk nebūčiau grįžusi.

Džiugu, kad ir triušis su katinu manęs neužmiršo. Pastarasis net naktį kartu miegojo :D.

Kažkaip šiandien spėjau nemažai visko nuveikti : padėjau mamai apsipirkti, aplankiau močiutę, susitikau su draugais ( Ieva- Pieva nupešė man ant riešo saulutę su chna ( kaip jie rašosi?! :D) dažais), pabuvojau prie jūros. Ši buvo labai rami, bet , kaip visada, graži :).

Man patinka vaikščioti Klaipėdos gatvėmis. Einu, šypsausi ir jaučiuosi čia tokia sava. Vilnių dar teks labiau prisijaukinti ;) O gal tai jis mane prisijaukins? :D

Nekreipiant dėmesio į pradžią

Och, aš šiandiena kažkokia suirzusi ir pavargusi. Čia lyg savotiškas mano poilsis. Iš visų jėgų tvardaus, kad ir vėl nepradėčiau dejuot, kaip man viskas blogai ( greičiausiai, čia tik šiandien man taip atrodo).
Nuotaiką sugadino anglų užduotis, tiksliau tas laikas, kurį sugaišau ją atliekant- vis tiek neesu rezultatu patenkinta.
Tada keista universiteto sistema, kurios dar neperpratau- taip laukiu savo menotyros pagrindų paskaitų, o jų kaip nėr, taip nėr.

Ir kaip visada- vyrai. Jų niekaip niekaip nesuprantu.Atrodo viskas gerai, o tada bac! Ir užplaukia jiems kažkas. Ir tegu man dar koks draugas pabando paaiškinti, kad moteriška logika yra kažkas nesuprantamo. Juk jie patys kaip kokie degtukai- greit užsidega, greit ir užgęsta. Na, pasvarstykim- vieną dieną nori būt globojami ir giriami, kita -kartu ironizuoja, trečią- negali be tavęs gyventi, o galų gale viskas baigiasi, hm, (kuo?) dažniausiai tiesiog baigiasi :D. Bet, ech... mes visgi dėl jų alpstam :DDD

O dabar mažiau skausminga tema: turiu nuspręsti, kur praleisti šį savaitgalį:

a) namie, pas mamą

b) Latvijoj pas tetą

Dėlioju pliusus ir minusus, kaip nors nuspręsiu :)

Būtų gerai rasti žmogų, kuris nepatingėtu arbatos padaryti :D.

Ir dar

Taip ir nepasidalinau savo vakarykštės dienos įspūdžiais. O aš vakar pirmą kartą statistavau ( taip, nemokamai). Na, ne filme, bet visgi įdomu. Vyko dainuojamosios poezijos festivalis, o mums reikėjo persirengti senoviniais rūbais ir taip atrodant vaikščioti po centrą. Tokia savotiška patirtis :D Ir vėl- gaila, kad neturim čia fotiko- buvo ką nufotografuoti ;).

Vėliau smagiai pasėdėjom ( Dovilė ir aš) Katedros aikštėj ant suoliuko, valgydamos Makdonaldo maistą- kažkodėl praeinantys žmonės keistai šypsojosi ( buvom jau su savais rūbais). 

Po savo žioplos nesėkmės su tuo sijonu, kur turėjau pirkti iš merginos, nusprendžiau,kad man lemta turėti tą savo brangųjį svajonių sijoną. Nuėjau į parduotuvę, radau jį ir dar akį patraukė kitas, todėl prigriebiau pasimatuoti juos abu. Ir ką jūs manot? Svajonių sijonas atrodė tikrai prastai, užtat tas atsitiktinis! Man taip patiko,kad nusipirkau jį ir dabar esu labai laiminga :). Tiesa, toji mergina, kuri pati siuva fantastiško grožio sijonus, buvo labai maloni ir sutiko mano pražiopsotą sijoną atsiųsti man paštu :) Taigi, greitu laiku gal turėsiu net du gražius sijonukus :). Planas : " Mažiau kelnių- daugiau suknelių/sijonų" sėkmingai vykdomas :)

O šiandien pietums valgėm virtas bulves su grietine ir druska. Toks tikras naminis maistas.Taip, gal kiek studentiškas. Bet man labai primena vakarus namie. Dar pirmą kartą savarankiškai skalbėm ( ach, tas išpaikintas jaunimas :D). Pavyko- nieks nesusitraukė ir nenusidažė, nors nesu tikra dėl pižaminio megztinio- atrodo kažkoks žalsvas :D

Labas labas labas ryyytas!

Čia namie truputi šaltoka. Bet turėjom labai geltonus pusryčius :) Dabar žvilgsnis kryptelėjo į palangę, kur stovi mano guašu ištepliotas vazonėlis, kuriame auga mamos man pasodintas augalas. Mes jį vadiname "pinigų medžiu"- mat lapeliai panašūs į monetas :D Gėlė lyg ir turėtų suteikti mano šitam būstui jaukumo ( mama dar pajuokavo,kad gal pinigų atneš- bet jų kaip nėr, taip nėr :D), o man atrodė, kad tiesiog būdama toli nuo namų turėsiu kuo rūpintis. Tik kažkaip tas mano rūpestis nepasireiškia, gerai jeigu nepamirštu jos palaistyt... Bet pažadu ištaisyti šį nesklandumą :)

Gaila, kad čia neturiu fotoaparato- tiek daug ką turiu nufotografuoti- mūsų pusryčius, kambarį, savo gėlę, vietas, kurias lankome, netvarką. Ech, reiks kažką sumąstyti...

šiandien

Šiandien ryte, važiuojant namo ir klausantis Michael’o Jackson’o “Will you be there” toptelėjo tokia mintis, kad visgi toks dalykas kaip likimas egzistuoja. Matyt, man buvo nelemta įstoti į leidybą ir lemta įstoti ten, kur studijuoju dabar. Nes, bent jau dabar, jaučiuosi labai savo vietoje. Man visai patinka paskaitos, universitete jaučiuosi gerai, o ir grupiokai (tfu tfu tfu) tokie faini :).

O dar galiu pasakyti, kad Gedimino prospektas ryte atrodo labai žaviai. Toks tylus, ramus, tuščias ir jaukiai gražus.

Oi, bet labai negražiai gavosi man su sijonu… Per vėlai parašiau tai mergaitei, kuri jį parduoda. Taip nesmagu man dabar prieš ją… ( Gal tai reiškia, kad man lemta turėti tik tą, savąjį brangųjį svajonių sijoną? :D ).

M.I.T.M.

Mano studentiškas gyvenimas persikrausto čia. Savąją senąją mantą atsinešu kartu :)

Mano draugė Elzė sako, kad man reikia rašyti. Na, ne todėl, kad turėčiau super talentą, o tiesiog. Mat taip tikrai lengviau išdėlioti savo mintis į savotiškas “lentynėles” . Turiu aš ir popierinį gražų dienoraštį, bet čia rašosi lengviau:)

Taigi. Kelias šias dienas jaučiausi labai nekaip- viena tam dideliam ( bent jau man jis didelis) mieste, draugai dingę arba pasilikę Klaipėdoje, neturiu net su kuo pakalbėti taip gyvai. Universitete vis dar ” mezgame” tas naujas pažintis, tai juk neapkrausi žmogaus savom bėdom ir džiaugsmais. Ir, šiaip, nesmagu būna užkrauti visas nesėkmes kitam… O tų nesėkmių šiuo metu turiu pakankamai ( ir mažų, ir didelių).

Bet ši diena kitokia- gal dėl to, kad susitikau su ilgai matyta Elze ir mes nuoširdžiai pasidalinom savais išgyvenimais, gal dėl to, kad radau daug smagių paveiksliukų ir jie kažkiek pakėlė man nuotaiką, gal padėjo mini pasivaikščiojimas. Nuo centro iki namų eiti man toli, todėl važiuojant namo aš išlipau keliom stotelėm vėliau ir ramiai, neskubėdama grįžau.  Man patinka vaikščioti. Einu, stebiu aplinką, žmones, įsiklausau į mane supančius garsus. Tai savotiškas manasis poilsis.

Dar ieškojom sijono. To, mano svajonių sijono, kuris yra man, vargšei studentei, per brangus, joks kitas nenurungė. Teks ir toliau jam taupyti.

Svarstau, gal iš namų ( mano tikrųjų) parsivežti ženkliukų dekoravimo reikmenis? Turėčiau , ką veikti ilgais vakarais. Kitas variantas- susipažinti su naujais žmonėmis, deja, bet jis vykdomas super lėtai.