Pasiilgau Savo Draugų. Ne šiaip krūvos pažįstamu, bet TIKRŲJŲ savo draugų. Tų, su kuriais man gera juoktis, plepėti, kritikuoti, tylėti. Tų, kurie pasidalina savo džiaugsmais ir bėdomis. Tų, kurie rūpi man ir kuriems rūpiu aš. Su kuriais susipykus, aplanko bjaurus netekties ir sutrikimo ( kartais pykčio) jausmas. Tų, kurie visai čia pat ir tų, kurie dabar toli ( kitas miestas, kita šalis).
Gaila, bet pasirodo mes neturim tokios bendros bendros nuotraukos. Arba aš šitam kompe neturiu. Nepykit, ko nėra nuotraukoje...
Pasiilgau savo pusbrolio. Jis mane pralinksmina, palaiko visas mano idėjas, kartu susivienija argumentuojant mūsų požiūrį tėvams. Jis mano vyresnysis brolis, kurį matau, deja, labai retai.
Pasiilgau jūros. Jos didybės, galingų bangų. Pagarbos, baimės ir susižavėjimo, kai stebi ją tokią stiprią ir nenuspėjamą.
Pasiilgau savo katino. Kaip jis rytais mane žadina, kaip kanda į ranką ir kaip guodžia, kai jaučia, kad man liūdna.
Pasiilgau triušio. Jo krebždesio ir nosies atžymų ant lango.
Ir jau pasiilgau vasaros. Tada nereikia svarstyti, ką apsirengti, kad būtų ir šilta, ir gražu. Tada dienos būna ilgesnės, žmonės mažiau skuba ir daugiau šypsosi. Ir, žinoma, tada būna šilta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą