Kažkaip keistai ( nenepiktainepiktai) užkabino mane vienos draugės pasakymas " O kam tos studijos, tiesa, Marija?".Na, taip, šiemet aš nestudijuoju. Ir iš visų savo draugų tokia esu, turbūt, vienintelė. Nestudijuoju net ne todėl, kad neįstojau ( įstojau- du kartus: Lietuvoje ir čia, Prancūzijoje), o todėl, kad pirmąjį kartą studijuojamas dalykas man visai nepatiko, o antrą, antrą aš jaučiausi dar nepasiruošusi ( ir, manau, gerai padariau, nes, nes ta mano kalba tokia visai prasta). Taigi, antrąjį kartą aš tiesiog savanoriškai atsisakiau. Taip, tėvams buvo šokas. Aš juk vis sakydavau, kad jeigu tik įstosiu, ooooooi, ooooooi kaip mokysiuos ir nesvarbu, kad mano prancūzų žinios prastos.
Prisipažinsiu, pradžioje, dėl šio save sprendimo jaučiausi tikrai labai prastai. Atrodė, kad žlugdau save, tėvų pasitikėjimą manimi, aplinkinių nuomonę. Maniau, kad dabar jau viskas- stoju vietoje ir degraduoju. O tada kažkaip sutikau nemažai žmonių, kurie, taip kaip ir aš, sustabdė studijas, dar jų nepradėjo ar dar kažkaip savo gyvenimo su jomis nesusiejo. Tiesa, čia jau yra du frontai: pirmieji, kurie studijuoti žada ir nori. Ir antrieji, kurie universiteto atsisakė, turbūt, visam.
Tikiu, kad aš vis dar prie pirmųjų, nes studijų pasiilgau, pagaliau supratau, ko noriu. Aš tiesiog šiemet mokausi kiek kitaip- susipažindama su žmonių gyvenimo istorijomis,ieškodama įkvėpimo ir kurdama save.
Taigi, tai ne protestas, tai bandymas atrasti save.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą