Grįžau

Tai lyg koks virusas. Karts nuo karto galvoje šmėkšteli koks visai neblogas blog'o įrašas, bet vos tik prisėdu prie kompiuterio ir atsidarau rašymo langą- tuščia, siaubingai nyku ir tuščia.

Kad ir dabar. Jau nežinau kiek kartų redagavau eilutes, dėliojau sakinius, kol galų gale viską ištryniau, nes skambėjo labai dirbtinai ir trafaretiškai. O juk papasakoti tikrai turiu daug. Ilgai tylėjau, tai prisikaupė :D. 

Štai, kad ir mano trumpa, vos dviejų dienų, kelionė į Amsterdamą. Beveik visą laiką lijo ir buvo gana niuroka, bet miestas man vis tiek patiko. Žmonės atrodo daug labiau atsipalaidavę ir draugiškesni. Plius tie dviračiai suteikia savotiško šarmo. 

Ir, žinoma, ten paragavau space cake'ą. Uh... Tai buvo linksmos ir visai nebe-tokios-jau-ir-linksmos valandos. Ne mano tai dalykas.

Pries savaitę man sukako 22-dvieji. Daug ir tuo pačiu dar gana mažai. Baisu ir pagalvoti, kad aš vis dar nestudijuoju. Todėl dažniausia tą mintį ir veju šalin.

Susidūriau su tokiu gana nemaloniu suvokimu. Ilgus metus trukusi draugystė baigėsi. Be kažkokio skandalo ar barnio. Tiesiog supratau, kad jau nesu to žmogaus draugė, su kuria noris pakalbėti, pamatyti ar aplankyti. 

Užaugom.

Naujas vardas

- I like your name. Catherine. Where are you from?
"Catherine? "- šmekšteli mano galvoj. "Ak, taip, aš juk pamečiau savo name tag ir dabar vadinuosi Catherine."
- Oh, thanks, i'm from Lithuania. You know, it's a small Baltic country.
Haha! Įsivaizduokit: Catherine- tipinis lietuviškas vardas :D.

Ir prasidėjo: ponia kalbėjo daug ir gana ilgai. Apie viską: jos kelionę čia, planus nukeliauti i Floridos Disnėjų, dovanas, kurias gavo, suvenyrus, kuriuos nusipirko.
Pokalbio pabaigoje tarstelėjo :
- It was nice to meet you, Catherine, see you soon.

Hm, visai šaunu vadintis svetimu vardu darbe. Mažiau asmeniškumų. Nieko čia super smagaus, kai kiekvienas, kas tik nori pliurpia "Oh, hi, Marija!", " Bonjour, Marija (taria kaip Maridža ir taip laaaaabai mane erzina)" ir t.t., ir panašiai. Taigi, taip, manau, bus ramiau :)

O ir naujieji kolegos truputį pasimeta, kai išgirsta, kaip kiti į mane kreipiasi tikruoju vardu.
 Savotiškas žaidimas.

iki,žiema.

Uch, net pačiai keista, kaip aš sugebu visai paprastus dalykus atidėlioti iki paskutinės minutės, o tada panikuoti ir panikuoti.
Pražiopsau sau pro langą, o tada pykstu pati ant savęs, kad nepadariau to, ar ano dalyko.

Šį kartą, tai prancūzų kalbos kursai. Nuvažiavau, išlaikiau testą ir ką, reikia į juos užsirašyt. Čia ir bėda- niekaip "nerandu" laiko.
Ką veikiu? Dirbu ir miegu. Ir jau visai nesuprantu, ar tai nuovargis, ar tiesiog tingumas begalinis.

Laukiu pavasario, nes tada atrodo, kad viskas bus lengviau. Švies saulutė ir visi bus žvalūs ir laimingi :)

Tiesa, dar kiek pilką, pirmą pavasario dieną man praskaidrino labai šaunus atvirukas iš Lietuvos :)
Visada labai smagu rasti atvirlaiškį. Lyg trumputis pokalbis su toli gyvenančiais draugais. O dar tas jausmas, kad tave prisimena.
Kažin, ar verta daugiau ką ir sakyti, jūs ir patys žinot.

Atostogauju

Na, ilgai, ilgai tylėjau.
Bet, štai, dabar atostogauju namie, Klaipėdoje.
Šalta, šalta, bet visai smagu. Labai malonu, kad susitikau su draugais!!!
Buvau net prie jūros! Ji - tokia, kaip man patinka, banguota, stipri ir kiek baugi.
O dar, kažkaip, spėjau ir į pasimatymą nulėkt. Netikėta, neplanuota, bet smagu. Retai mane vaikinai į pasimatymus kviečia, truputį net nerimavau. Tačiau, man patiko, o jam nežinau, nes jokių žinių dar nesulaukiau.

Šiandien jau nusipirkau lagaminą ir mintis, kad jau visai greit reikės grįžti, taip ir nusėdo...

trumpai apie senus, dra trumpiau apie naujus. metus, zinoma.

Nagi, nagi, kažkas kužda, murba, burba, šnabžda, kad metas parašyti " ak, baigėsi vieni, sveiki atvykę nauji metai" įrašą.

Taigi, ką galiu pasakyti apie 2012? Man jie buvo gana sunkūs. Taip, tikrai, jeigu kas paklaustų kokios mano asociacijos išgirdus 2012-ieji tai, hm... Na, toks jausmas lyg kas užmetė nemažą bulvių maišą man ant pečių.
Šeimos dalykai, asmeninės problemos, gausybė klaidų, ašaronių, pasimetimas, nežinojimas, ką daryti. Išvyko mano mieliausieji draugai ir man vis dar nelabai gerai sekasi socializuotis iš naujo.

Tačiau buvo ir gerų dalykų. Pakeliavau, kažko išmokau, tikiuosi įgavau daugiau išminties. Žinau, kad jau nesu tokia, kokia buvau prieš metus. Tikiu, kad taip geriau. Dar labiau vertinu tikrus draugus ir laiką, praleistą kartu su jais. Nesvarbu- kalbant, šokant, susiskambinant ar susirašant. Jie man svarbūs, labai.
Aš net naujametinį pažadą netyčią aptikau, tačiau, manau, pasilaikysiu jį sau.

Tikiuosi, kad ir jūs atsisveikinot su senaisiais metais ir esat pasiruošę naujiems :)

love sucks

Aš tik dar kartą įsitikinau, kad negalima stačia galva nerti į jausmus dėl kito žmogaus.
Šį kartą, aš kitoje barikadų pusėje. Įskaudinau labai gerą vaikiną, kuris kažkaip labai greitai pradėjo vartoti žodį "mes".
Jis puikus, bet, deja, visai ne mano žmogus.
Kad ir kaip bebūtų, labai, labai nemalonu matyti tokias įskaudintas  akis...

Kodėl visa tai pasakoju? Nes tik dar kartą įsitikinau- pasitikėti galima tik savimi. Dienos pabaigoje lieki tik tu ir tu. Tai kam tada visas tas meilės ir simpatijų dalykas? Na, būna smagu ir gera kelis mėnesius, gal metus, o kas paskui? Lieka tik visokie skauduliai ir ašaros. Taip ir išeikvojam didžiąją mūsų gyvenimo dalį- gydomes širdies žaizdas, o tada ir vėl leidžiam kam nors nerūpestingai viską sugriauti.
Nežinau kaip jūs, bet aš baigiu visą šitą dalyką.

gerai pagalvojus

Ir būna juk tokių vakarų kaip šis- kaip visos liūdnos mintys tik ir braunas vidun.
Ir aplink taip šalta ir niūru ( net vasarą). O tada kokia visai mažutė kibirkštėlė tik šast! Ir šokteli galvon nauja teigiama idėja. Ir griebiesi jos kaip skęstantysis šiaudo.

Tą aš ir darau. Neriu į knygų pasaulį, grįžtu prie savojo kito aš. Maištautojos.
Bus kaip bus, bet tikiuosi, kad geriau nei kaip yra dabar.
Reikia daryti, tai, kas daro tave laimingu, tiesa? :)

O gerai, gerai pagalvojus tokių dalykų TIEK daug!