šaltokalauke

Nutiko visko su kaupu per visą šį laiką, kol nerašiau. Nuo ko pradėti? Net neįsivaizduoju. Kartais pagalvoju, kad būtų gerai pradėti visiškai anonimišką blog'ą. Niekas nepažinotų autorės ir galėčiau laisvai sau lieti širdį su visais bjauriais išgyvenimais ir patirtim. O tada topteli, kad ir šį ne tiek daug kas ir skaito, tai kodėl gi neįnešus trupučio prieskonių?

Pradėsiu nuo to, kad mano atostogos Portugalijoje buvo ramios, bet geros. Tokios, kokių man ir reikėjo. Porto labai patiko, tikiuosi grįžti ten ir vėl :).

Tikiuosi, kad jau atsigavau nuo išsiskyrimo. Net savotiškai aprimau dėl minties, kad vienišausiu dabar gana ilgai. Kodėl? O kur gi aš sutiksiu tokį, kokio man reikia? Nes reikia man dabar jau ne betkokio.
Kaip atsigavau? Draugai padėjo. Kelionė pravertė. Ir A. Kas yra A? Jis - mano draugas. Tiesa, ta mūsų draugystė peršoko į kitą lygmenį, kurį mes vadinam tiesiog geru laiko praleidimu drauge. Jokių jausmų- tai lyg savotiškas susitarimas mums. Taip ir liks, nes jis išvažiuoja po mėnesio.
Kam man to reikia? Ir ar visgi reikia? Pati nežinau. Bijau, kad imsiu ir pamesiu taip save. O gal jau ir pamečiau.

apieviskakaipirapienieka

Štai ir grįžau atgal į Paryžių. Tiesa, trumpam. Ryt keliausiu keliom dienom į Portugaliją!!!
Vis dar tikiu, kad man to reikia, kad man tai padės.
Tik kažkiek baugoka, nes grįžau čia, o viskas taip labai pasikeitė... Namiokė susirado naujų draugų, kiti taip pat kažkiek atitolo. Tai siaubingai vargina, kadangi abi namie būnam gana dažnai. Dar ir tos veido mimikos, kai ji akivaizdžiai man nepritaria, bet tik tarsteli " aš juk nieko nesakau". Wah. Bet dabar, turbūt, svarbiau yra pagydyti save, atgauti jėgas ir jau visai galutinai save.

O dar pastebėjau, kad šią vasarą daugybe mano draugų skiriasi... Čia gal koks mistinis poveikis vaikinams, kad jie nusprendžia, kad jiems reikia kažko naujo ir šviežio?
Yra kaip yra. Toks jau tas gyvenimas, skaudini kitus ir pati lieki įskaudinta, tol, kol pagaliau sutinki savo žmogų.

Va taip va. Vis aplanko mintis, kad bus gana sunkoka sugrįžti į darbą, bet ar reikia apie tai galvoti dabar, per atostogas?
Reikia jomis mėgautis- šiltu oru, saule, šypsenomis, suknelėmis ir sijonais :)
Na, lekiu krautis lagamino, o dar ir kamerą būtų gerai susirasti.

Ir štai, kai jau buvau begalvojanti kaip pavadinti šį įrašą, jis grįžo. Ir vėl užpildė mane iki pat viršaus, neduoda ramybės, kunkuliuoja. Jis- tai mano slaptas noras, savotiška pokyčių reikiamybė. Jaučiu, kad jau greit, greit ir surasiu savus atsakymus, savus sprendimus... Ir atrasiu savotišką savo laisvę.

trumpaiapieviska

Papasakojau apie savo "projektą" ir dingau. Kaip visada, tiesa?
Turiu labai net neblogą pasiteisinimą- man atostogos!!! Jos kaip niekada laiku. Taip labai norėjosi išvažiuoti iš Prancūzijos, atsipalaiduoti, pamatyti draugus ir šeimą.
Taigi, nusipirkau bilietus namo, įsimečiau keletą lauktuvių ir štai aš jau čia :)
Kelionė buvo labai jau ilga ir visai nekokia, bet kažin ar verta apie tai kalbėti.
Kaip gi vyksta mano iššūkis?
Pradėjau jį nuo pagrindų- labai norėjau atsinaujinti, kažkaip pasikeisti, todėl susitvarkiau spintą, įsigijau keletą naujų dalykų. Norisi rūpintis savimi, bandyti gana mergaitiškus dalykus, tokius kaip manikiūrą ;DDD
Susitvarkiusi išvaizdą imsiuosi kitų dalykų. Daug plepu su mama apie viską. Taip gera tiesiog susėst prie stalo ir pasakot ar klausyt, kas, kur ir kaip. O dar ir draugus pamatyti labai knieti.
Ko dar man reikia? NUOTYKIŲ!!! Noriu keliauti, išmokti nardyti, nuveikti, ką nors labai gero ir sukeliančio super gerus įspūdžius. Dabar ieškom bilietų, kurie per daug nekąstų...

naujas planas

Kadangi aš čia aimanuoju ir ( vis dar kartais) lieju ašaras upeliais, turiu kiek pasiaiškinti- tai buvo mano pirmieji tokie rimtieji santykiai ir trūko jie metus. Todėl, kai išgirdau " aš noriu baigti" tai man buvo labai net stiprus smūgis.
Ir štai šiandien po labai nemalonios žinutės man staiga nušvito! Iškelsiu sau savotišką iššūkį!!! Tiesa, čia man prireiks šiek tiek jūsų pagalbos :).
Esmė tokia- aš turiu 10 dienų, kad visai visai išmesčiau visas ašarones ( ir jį) iš galvos. Kiekvieną dieną bandysiu nuveikti ką nors įdomaus ir linksmo, o visa tai bandysiu užfiksuoti čia.
MAN REIKIA NUOTYKIŲ!!!
Todėl labai lauksiu jūsų pasiūlymų, savotiškų iššūkių, ka tokio neįprasto galėčiau nuveikti kasdieną.
Nepatingėkit, parašykit ;)
Irrrrr pradėkim.

Noriu

Tave pameta žmogus, o Tu pameti Save. Ir tada, po visų skaudulių ir ašarų prasideda savęs paieškos. Pradžia visada nekokia- nežinai, ko ieškai, nežinai, kaip grįžti į tą laimingąją būseną...
Asmeniškai aš tvirtai tikiu, kad kol pati su savimi nesusidraugausi ir savęs pačios nuoširdžiai nepamilsi, kiti tavęs nepamils taip pat. Tačiau, kai tave palieka, toji meilė sau kažkur pradingsta- atrodo, kad tai tik tavo ir tavo kaltė.
O kaip gi ją atgaminti, priversti liepsnoti ir jausti ją tvirtai, tvirtai?
Štai ties šiuo dalyku dabar ir dirbu. Todėl ir čia beveik nerašau. Dabar labai svarbi sau esu aš. Gydau žaisdas, o šis mano procesas yra super egoistiškas. Ieškau emocijų, užsimiršimo, nuotykių - visko, tik ne liūdesio ir melancholijos.
Noriu tobulėti, noriu žengti pirmyn.
Ir dar noriu geros vasaros. Ar bent vienam norui lemta išsipildyti?

heartbroken

Kai sudaužo Tavo širdį labai, labai skauda...
Skauda, nes staiga atsiranda tiek laiko, kuris buvo skirtas tik Mums. Nes  buvom MES.
Skauda, nes mintinai žinau Tavo dienotvarkę.
Skauda, nes norom- nenorom , o prisimenu Mūsų planus vasarai...
O kaip negera, kai išgirdau gandus, kad Tu jau su kita..
Skauda, nes jau žinau, kad viskas baigta.
Noriu tik vieno- kad tas "skauda" dingtų. Kad vėl jausčiausi laisva ir laiminga. Noriu vėl būti savimi, o ne šituo padaru, kuris ašaras lieja upeliais ir šypsos tik per prievartą...
Kaip gi judėti į priekį?

naujienos

Na, nepasakyčiau, kad manasis gyvenimas lekia turbo greičiu, beeeet... Pokyčių yra ir dar kokių!
Visų pirma, dirbu naujame darbe. Tai vis dar Disnėjus, bet dabar jau nauja, šviežutė, tik, tik atidaryta parduotuvė. Darbas man patinka, nors nepasakyčiau, kad kolegos yra super draugiški. Greičiausia todėl, kad kalbame ten tik prancūziškai, o aš vis dar kompleksuoju ir nepasakyčiau, kad bendrabarbiai labai padėtų įveikti šį kalbos barjerą.
Ech, kalbant apie darbą, tai buvo labai ir labai liūdna palikti senąjį kartu su visais ten įgytais draugais... Tačiau, jeigu draugystė tikra, ji išliks net ir darbovietę pakeitus, tiesa? :)

Antrasis pokytis mano gyvenime- naujas namiokas ( taip, dabar turime vaikiną), kuris kartu atsivežė ir šunį! Triskart valio, nes šuo super mielas, o ir namiokas toks lengvai bendraujantis. Manau, mes kažkaip savotiškai pagauname vienas kito bangas.

Yra ir ne tokių linksmų pokyčių. Buvo ir nemiegotų naktų, ašarų ir abejonių. Taip jau nutinka, kai į santykius netykėtai, nelauktai įsiskverbia kitas asmuo. Bet, bet, bet. Tikiu, kad jau visai greit suprasiu, kas man yra svarbiau- laisvė (hahahaha) ar šie santykiai.

Liko tik susitvarkyti su didžiu ir kankinančiu dalyku. Ką gi veikti rudenį? Bijau nusivilti, bijau nuvilti tėvus ir, deja, vis dar nerandu savęs. Ar Noriu studijuoti? Ar kada norėsiu? Ar verta?
Streso man dabar ir taip pakanka, tai ar reikia užsikrauti dar? Raminu save, kad laiko dar yra, svarbu tik jo neiššvaistyti...