Tylėjau, tylėjau, o dabar papasakosiu- buvau namie, Lietuvoje. Gana trumpai, tik savaitę, bet spėjau palankyti ir sūnėną, ir močiutę, ir savo mielas drauges pamatyti.Tiesa, prie jūros taip ir nebuvau...
Ech, bet, turbūt, taip ir nepriprasiu prie visų tų išsiskyrimų. Visada būna taip liūdna, kai pagalvoju, kad nežinia kada dabar pamatysiu mamą.
Bet čia irgi kažkas kiek kitaip. Nežinau kur visa tai nuves. Atrodo, kad greit darbe liksiu viena kaip pirštas, nes draugai vienas po kito mane palieka ir išvažiuoja namo...
